Lauke ryškiai šviečiant saulei, kurios spinduliai erzino tiek aštrią Maxwell'o regą, tiek jo odą, vyras buvo priverstas atidėti savo kelionę iš miško į vietinį barą, kuriame dažnai leisdavo dienas. Kam nepatinka geras alkoholis? Tapęs vampyru Hunter'is šio malonumo nedrįso atsisakyti, buvo tarytum per daug nuo to priklausomas, o ir pats neneigė šio fakto. Alkoholį bene kiekvieną dieną skanavo nuo šešiolikos, kai legaliai jo net negalėdavo nusipirkti. Probleminis asmuo nuo pat paauglystės, vis dėlto, ne vien dėl alkoholio atsidurdavo policijos areštinėje, tačiau dabar tai jam nebegrėsė. Visais atvejais jis tapo pranašesnis už uniformuotus pareigūnus ir tai leido vyrui pakelti savo savivertę iki pačių aukštumų. Savęs išaukštinimas buvo tarsi dar viena jo nuodėmė, kurią jis viešai demonstravo. Sukiodamasis po apgriuvusio pastato, kuris, pagal Maxwell'ą, anksčiau buvo dvaras, kambarius, vyras nuolatos dirsčiojo į telefoną, tikrindamas kiek valandų. Jeigu išeis prieš pat saulėlydį, kol ištrūks iš miško, saulė jau bus beveik nusileidusi, o blausius saulės spindulius, dylančius už horizonto, jis jau kaip nors iškęs. Hunter'is įsitaisė sename krėsle, nuo kurio turėjo nutraukti baltą paklodę ir sukelti milžinišką dulkių debesį. Vargu, ar čia kažkas lankėsi pastarąją savaitę, o gal net ir pastarąjį mėnesį. Dėl pastato stovio ir fakto, kad čia žmonės nekelia kojos, Hunter'is nesitikėjo sulaukti svečių, todėl kai durys plačiai atsivėrė ir jautri vyro klausa išgirdo šniokščiantį lietų lauke ir žingsnius koridoriuje, jis be jokio garso pakilo ant kojų, svarstydamas, ar turėtų patikrinti, kokios kompanijos sulaukė, ar, vis dėlto, geriau iš čia šalintis, kol lyja ir grečiau pasiekti miestą. Pastate buvo tamsu, todėl pranašumas buvo Hunter'io pusėje. Primerkęs akis jis lėtai, stengdamas negirgždinti senų grindlenčių, ėmė eiti link negarsaus šlamesio kitame kambaryje. Žingsnis po žingsnio ir jis jau stovėjo koridoriuje, pasukęs galvą į kairėje buvusias praviras duris. Garsai sklido iš ten, todėl nevilkindamas laiko Maxwell'as pasuko ten, nesukeldamas jokio garso ir sustojo tarpduryje, tamsoje užfiksuodamas judančią figūrą. Vyras nematė personos priekio, tačiau ir iš nugaros buvo ganėtinai akivaizdu, jog ten mergina, tikriausiai užklupta netikėtai pasipylusio lietaus. Hunter'io veide pasirodė santūri šypsena, kai jo mintyse šmėstelėjo "lengvas grobis". Ir tikrai, tai merginai praktiškai nebuvo jokių šansų jam pasipriešinti, reikėjo nebent stebuklo, kad šioji išgyventų, o jais Hunter'is niekada netikėjo.
- Kažko ieškai? - gana garsiai paklausė ramiu balsu, šonu atsiremdamas į staktą ir susikryžiuodamas rankas ant krūtinės. Vyras buvo tikras, kad priverst merginą bent jau krūptelėti, o tai privertė jo šypseną tik dar labiau praplatėti, o akis - prisimerkti.

Pakankamai apgailėtina suvokti, kad tave gali išduoti nedidelis odos lopinėlis, kurį nusprendei papuošti vienokiu, ar kitokiu simboliu. Hunter'io atveju tai buvo vidutinio dydžio drakono galvos tatuiruotė ant rankos. Nespalvota, ne tokia jau ir originali, tačiau pastebima. Maxwell'as net neįtarė, jog ši mergina žinojo apie šią dekoraciją, besipuikuojančią ant jo dilbio. Visa laimė, kad tatuiruotę slėpė ilgos marškinių rankovės, o ir kol kas kambaryje buvo pernelyg tamsu, kad mergina kažką įžiūrėtų. Nors tai ir buvo persvara jo pusei, sauganti jį nuo galimų problemų, kurių pasirodžiusi persona galėjo pridaryti, vyras buvo perdėtai ramus ir atsipalaidavęs. Jis visada manė, kad pasaulis yra po jo kojomis ir laikė save jo karaliumi, nepastebėdamas gresiančių pavojų ir dabar, net jeigu to nesuvokė, giliai įklimpo, susitikęs su mergina, kurią turėjo nužudyti, kai turėjo progą. Ji buvo sunkiai susekama, Hunter'is ne vieną mėnesį praleido jos ieškodamas, mat užsakovas, pareiškęs norą nužudyti O'Connell'ių šeimą, sumažino jo uždarbį aštuonesdešimčia procentų vien dėl to, kad jis "ne iki galo atliko savo užduotį". Ši priežastis privertė Maxwell'ą tik dar labiau norėti mažosios tamsiaplaukės mirties.
- Atkakli ir užsispyrusi, žavu, - tyliai nusijuokė nesijudindamas iš savo pozicijos prie durų staktos, tik pritūpė, kai kažkas ėmė skristi jo pusėn. Iš garso, kai tas daiktas nukrito ant grindų koridoriuje, vyras spėjo, jog tai kažkoks medinis pagaliukas. Ne pats geriausias ėjimas iš merginos pusės. - Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, neprotinga. Nesu iš tų, su kurias gali taip purvinai žaisti. Mano vieta yra žaidėjo kėdėje, tad, mieloji, nesiutink manęs, - įkišęs delną į kišenę, Maxwell'as išsitraukė žiebtuvėlį ir pavartė jį rankose, ištiesindamas kelius ir galiausiai vėl tvirtai, visu ūgiu atsistodamas ant kojų. Atlenkęs žiebtuvėlį, jautė, kaip vyzdžiai susitraukia, netikėtai įsižiebus vieninteliam šviesos šaltiniui. Hunter'io veidas, apšviestas nedidelės ugnelės, atrodė lyg vieno iš tų tipiškų serijinių žudikų, tykančių savo aukos. O, kad tik mergina būtų žinojusi, koks laukinis jis kartais gali būti... Jos laimei, Maxwell'as jos nepažino. Nuotrauka, kurią jis gavo, kai buvo užsakyta dviguba žmogžudystė, nebuvo nauja, o ir nuo tos dienos praėjo ganėtinai daug laiko ir tamsiaplaukė spėjo pasikeisti. Tamsoje jos veidas atrodė visiškai kitaip ir vyrui net į galvą netoptelėjo, kad ten gali būti ta pati mergelė, kurios dienas jis buvo pasamdytas užbaigti.
- Ką čia veiki? - kilstelėjo antakį nenuleisdamas akylo žvilgsnio nuo nepažįstamosios. Atsišliejęs nuo staktos, Hunter'is žengė keletą žingsnių jos link ir sustojo per porą metrų nuo tamsiaplaukės. - Ieškai manęs? - kreivas šypsnis pasirodęs jo lūpose pridėjo vyro veidui tik dar daugiau nepagrįsto šiurpumo. O gal ir pagrįsto, visgi jis tikrai atrodė kaip maniakas, leidžiantis savo dienas šioje skylėje.

Atsarga nebuvo jo stiprybė. Hunter'is neapkentė to perdėto smulkmeniškumo, besigilinimo į detales, norėjimo kuo kruopščiau atlikti darbą... Vyrui svarbiausia buvo tikslas, jo esmė, branduolys. Jį atlikti tinkamai ir greitai, tačiau ne kruopščiai. Už išvalytą kraują žmogžudystės vietoje jam niekas nemokės papildomai, tai kam save apsikrauti tokiais nešvariais darbeliais, kurių pats nė nenori atlikti? Beprasmiška ir nuobodu. Maxwell'as netgi nepagalvojo, jog išsidavė, jog O'Connell'ių jaunėlė matė kažką, kas padėtų jai atpažinti tėvo žudiką. Tai atrodė net nelogiška, tokia jauna ir naivi mergaičiukė apskritai nežinotų į kokias detales kreipti dėmesį. Veido ji nematė. Vardo nežinojo. Tokių saugumo priemonių Hunter'iui ir pakako, jis neketino vaikytis vėjo laukuose ir apvažiuoti viso pasaulio, kad ją rastų. Keli skambučiai, pora kelionių po artimiausius miestus, keletas pokalbių... Tačiau tai nedavė jokių pageidaujamų vaisių, O'Connell buvo tarytum ištrinta iš pasaulio, nušluota taip, lyg niekada nebūtų ir egzistavusi, o štai vaikinui teko tenkintis tik penktadaliu pažadėto užmokesčio ir dėl to jis nebuvo patenkintas, ne vieną naktį praleido keiksnodamas tą mergiotę, sugebėjusią meistriškai nuo jo pasprukti. Jau ir prieš kelis metus Hunter'is buvo pavojingas, nebijojo nuspausti gaiduko ar pasitelkti ir purvinesnius metodus, kad atimtų kitą, kartais ir nekaltą, gyvybę. O dabar jis buvo tikras plėšrūnas. Puikūs jutimai, šaltas protas ir... alkis. Pastarasis buvo didžiausias minusas, varginęs jį kiekvieną dieną. Išsiurbęs vieno žmogaus energiją, jis nesijausdavo pasisotinęs. Skęsdamas tarp krūvos lavonų vaikinas dėl to nepergyveno, nebijojo, kad jį kažkas suseks, nužudys, nes, vis dėlto, žinojo apie medžiotojus ir kaip jie stengiasi išnaikinti visas bjaurastis iš pasaulio. Maxwell'ui patiko tokiu būti. Patiko būti bjaurastimi, kenkėju, parazitu, tai buvo lyg pranašumas prieš kitus. Galia, kurios aplinkiniai neturėjo. Pavojus, kurį jis kėlė. Savęs jis nelaikė sadistu, tačiau kankinti žmonių, meldžiančių pasigailėti, o vėliau ir juos tiesiog nužudyti, jis nevengė. Su mielu noru pasitelkdavo visą ginklų arsenalą, išmėsinėdavo kiekvieną kūno lopinėlį, netgi jausdavo tą skausmą, kurį patirdavo jo auka. Jeigu ne sadistas, tai kas jis buvo? Hunter'is net pats nebuvo tikras. Laikė save pasaulio bamba, o tai, pagal jį, turėjo viską paaiškinti. Jeigu jis karalius, gali daryti ką nori, kada nori ir niekas jam neskliudys. Vaikinas galėjo pašalinti šimtus nekaltų civilių, kad tik gautų tai, ko nori, tad kliūčių, norint pasiekti savo tikslus, jam, teoriškai, net nebuvo.
- Nes daiktų mėtymas yra tokia efektyvi gynyba, dieve, turėtum savęs paklausyti... Skambi apgailėtinai, - prunkštelėjo susikišdamas rankas į kelnių kišenes. Susiūbavęs nuo kulnų iki pirštų galų, vyras paprasčiausiai papurtė galvą, nusprendęs nekreipti į merginos kandumą per daug dėmesio. Jis buvo tikras, kad tai tebuvo jos mėginimas nuleisti jį ant žemės. - Tiesą sakant, aš čia atklydau anksčiau, nei tu. Prieš tavo sarkazmui išsiliejant, galiu užkirsti kelią tavo būsimai kandžiai replikai. Ne. Negyvenu čia, - tarstelėjo akimirkai nuleisdamas akis į žemę ir batu paspirdamas popieriaus lapą, gulėjusį greta. Net ir jis buvo purvinas bei dulkėtas, o tai - dar vienas puikus įrodymas, kad šios skylės vengia net jaunimas. Tai nebuvo jų kaltė, turbūt čia net narkotikų negalėtum susileisti, nepasigavęs kokios infekcijos ar kraujo užkrėtimo, o ir traukdamas koksą pro nosį užsikosėtum, nuo papildomai įtrauktų dulkių. Kam ši vieta tiko? Niekam. Stebėtina, kaip šio pastato dar niekas nesulygino su žeme, atsižvelgiant į tai, kad namo būklė buvo kritinė.
- Net nesvajok, jo tau tikrai neketinu atiduoti, - turėdamas omenyje žiebtuvėlį vaikinas suraukė kaktą, ištraukdamas rankas iš kišenių. Patrynęs riešus, kuriuos spaudė marškinių rankogaliai, atsegė sagas, atsmaukdamas rankoves šiek tiek aukščiau, iki dilbių, ir ant vienos rankos atidengdamas savo tatuiruotės viršutinę dalį. Tamsoje tai nelabai matėsi, tačiau atidžiau pažvelgus, puikiai galėjai matyti kad pakėlus marškinių rankoves kiek aukščiau, išvystum visą piešinį. - Žinai, patiesčiau tave be didesnių problemų, todėl net nebandyk iš manęs pavogti žiebtuvėlio. Nepaisysiu to fakto, kad tu mergina ir esi silpnesnė už mane, - aiškiai parodydamas, ką mano apie priešingąją lytį, vyptelėjo, vėlgi pažiūrėdamas tiesiai merginai į akis. Tik dabar pastebėjo, jog jos rudos ir kilstelėjo lūpų kampučius viršun, lėtai nuleisdamas rankas prie šonų. - Galbūt pasakysi bent savo vardą? - "... kad galėčiau žinoti, ką šiandien nužudysiu". Paskutinė sakinio dalis jam neišsprūdo, tačiau ganėtinai garsiai nuskambėjo galvoje ir privertė Hunter'į nusišypsoti. Merginos turėtų pakakti, kad jis pasisotintų iki vakaro, o vėliau jau ras kieno energiją išsiurbti. Tiesą pasakius, jis ir dabar galėjo ją nužudyti, juodu skyrė išties nedidelis atstumas, kurį įveikęs, merginą Maxwell'as galėjo palikti kaip bedvasį, sustingusį kūną. Viliojanti idėja, tikrai, tačiau vyras valdėsi, nenorėdamas žengti žingsnio pernelyg greitai. Katės ir pelės žaidimai jam patiko ir vaikinas beveik visados juos laimėdavo, o ir tamsiaplaukė, stovėjusi priešais, neatrodė pavojinga, tik su neprikastu liežuviu, tačiau jeigu Hunter'is jį išplėštų, mergina ne ką ir galėtų pasakyti, o komentarų, ypač kandžių, jam nereikėjo. Pastabos jam nerūpėjo, ypatingai kritiškos, mat viskas, ko jis dabar norėjo, tai tik paversti merginą savo maistu, galbūt ją šiek tiek išmėsinėti, ir traukti į miestą, kaip ir ketino iš pradžių. Maxwell'as net nenutuokė, ar lauke vis dar lyja, ar danguje ir vėl šviečia saulė, kas reikštų, kad jam dar reikės čia užsibūti, bet leistis į žodžių dvikovą su įžūlia mergina jis neketino. Laikas jam buvo brangus, nepaisant to, kad jo turėjo visą amžinybę, ir šio švaistyti tokioms akiplėšoms jis negalėjo sau leisti, tai prieštaravo jo paties įsitikinams ir, be abejo, mušė jo reputaciją į purvinas žemumas. Stebėtina, kaip greitai vaikinas sugebėjo užkaitinti savo kraują venose ir sugniaužti delnus į kumščius, kad suvaldytų netikėtai užklupusį pyktį. Jeigu ji neprikas liežuvio, jo paprasčiausiai neteks. Hunter'is galėjo apsimesti maloniu ir nekensmingu, tačiau jo ribos buvo aiškios, o jas peržengti buvo itin lengva užduotis, ypač jeigu nesuprasdavai, į ką veliesi, o nepažįstamoji, panašu, to nė nesuvokė.

Gana ironiška vaikytis vieną merginą, kiekvieną dieną prisiminti kaip ji pabėgo, o jis neturėjo jokio šanso jos sustabdyti ir pabaigti pradėto darbo... ir sutikti ją čia, apleistoje, pelėsiu atsiduodančioje landynėje, kuriai kompaniją palaikydavo nebent žiurkės ir vorai, nusprendę numegzti voratinklį tamsiame kampe. Hunter'is anksčiau mintyse buvo nupaišęs daug scenarijų, kaip jiedu anksčiau ar vėliau susitiks, kaip jis galiausiai ją pribaigs, tačiau tokios baigties vaikinas nebuvo numatęs. Nors nuostaba Hunter'io veido ir nepapuošė, mat jis puikiai žinojo, kaip likimas atversti pačias netikėčiausias kortas, vis dėlto vyras pakėlė antakius aukštyn, bandydamas susivokti, kaip mažoji tamsiapalaukė sugebėjo jį atpažinti iš... tatuiruotės? Žvilgsnis nukrypo į juodą drakoną, besipuikuojantį ant dilbio. Naktį, kai įsmuko į O'Connell'ių namus, jis nebuvo jos prisidengęs. Marškinėlių rankovės tą kartą buvo trumpomis rankovėmis, Hunter'is tai puikiai prisiminė. Tatuiruotė buvo atvira ir viešai pastebima. Apgailėtina, kaip ji dabar vyrą išdavė, atidengė tikrąjį jo veidą, prikėlė jau praeityje buvusius prisiminimus. Visgi, merginos ieškoti jis nustojo. Ilgainiui, kai paieškos nedavė jokių rezultatų. Maxwell'as nuoširdžiai manė, kad ji jau mirusi nuo kažkieno kito rankų. Galbūt pasipainiojo netinkamame skersgatvyje naktį, o galbūt iššoko prieš girto žmogaus vairuojamą mašiną... Hunter'is turėjo daug idėjų, kaip ta mergina užsibaigė, pradedant nuo paprasto narkotikų perdozavimo, baigiant šaltakrauju nužudymu ir kūno išniekinimu. Jis klydo. Smarkiai, ir dabar tai suprato, kai tamsiaplaukės veidas persimainė, pastebėjus jo tatuiruotę. Tie patys veido bruožai, akių spalva... Netgi keista, jog vaikinas to nepastebėjo anksčiau. Ji nebuvo mirusi, tik mėtė pėdas, nekrito į akis. Po to, kai galimai matė savo tėvo nužudymą, ji elgėsi protingai, nors vyras ir nemanė, jog ji yra geresnė už jį, todėl nesipriešindamas leido merginai save stumdyti, priremti prie sienos, grasinti tuo skurdžiai atrodančiu peiliu. Tegul išsilieja. Jis neketino iš karto demonstruoti savo jėgos, pirmiausia leido merginai manyti, jog jis lengvas grobis, net jei toks ir toli gražu nebuvo. Gal ji ir buvo medžiotoja, tačiau jis - grobuonis, medžioklė buvo tarytum įdiegta į jo kraują po virsmo į vampyrą. Jėgos iš šono galėjo atrodyti lygios, tačiau kaip hiperbolinis savimyla, Maxwell'as norėjo tikėti, kad įveiktų merginą, net jei tai ir pareikalautų daug pastangų. Reputaciją reikėjo užsirtarnauti, o dabar kaip tik pasitaikė ideali proga tai padaryti. Vampyru jis buvo neseniai, tačiau leistis suvystomam jis tiesiog negalėjo.
- Įsimintina pavardė. Dar įsimintinesnis yra veikėjas, šiuo metu bandantis pramušti mūrinę sieną su mano galva, - ganėtinai sarkastiškai tarė puikiai jausdamas tamsiaplaukės nagus sau prie kaklo. - Dženifer. Mergaitė, kuriai pabėgus, gavau tik vieną penktadalį savo pažadėto užmokesčio. Žinai kiek buvo verta tavo tėtušio gyvybė? Dviejų šimtų gabalų. Net nežinau, kam varginausi pirma nužudyti jį. Jeigu būčiau žinojęs, kokia pigi jo galva, iš karto būčiau pradėjęs nuo tavo kambario, - na, jis tikrai žaidė su ugnimi, ir pats tai visiškai suprato. Provokuoti merginą gal ir nebuvo geriausias sumanymas, tačiau Maxwell'as numanė, jog jos tėvas bus skaudi tema jaunajai O'Connell. o smogti į skaudžią vietą jam visada patiko. - O dabar tik pažiūrėk į save. Kovotoja. Nors tas pigus peilis prie mano šono ir negąsdina manęs, galėčiau drąsiai pasakyti, kad tavimi didžiuojuosi. Turėtum būti man dėkinga, Džen. Kur būtum atsidūrusi, jei tavo tėvas vis dar būtų gyvas? - perdėto pasitenkinimo iškreipta šypsena įsiplieskė jo veide, o kūnas neramiai sukrutėjo, tarsi mėgindamas išsivaduoti. Vaikinas galėjo ištrūkti, smogti atsakomajį smūgį, o vėliau ir mirtiną, užbaigiant niekam tikusias tamsiaplaukės dienas, ir, jeigu ne tas prakeiktas noras sužinoti kaip jai pavyko visą šį laiką slėptis nuo jos, Hunter'is būtų tai padaręs nesudvejojęs nei akimirką. Sekundė tokioje situacijoje galėjo pakeisti tiek daug... Lyg terpė tarp gyvybės ir mirties. Abejojimas paverstų jį silpnu, o to Dženifer ir būtų pakakę - jo silpnumo akimirkos, kuria ji, ko gero, tikrai pasinaudotų. Kerštas amžinai buvo saldus, leisdavo pajausti atgaivą kūnui, tačiau siela likdavo apsunkusi ir atsilyginimas skriaudėjui už jo padarytus darbus, nieko nekeisdavo. Hunter'is, priešingai nei kiti, nemylėjo nieko, išskyrus save ir patį gyvenimą, kuriuo džiaugdavosi bene kiekvieną laisvą minutę.
- Arba paleisk mane, arba nuplėšiu tavo galvą per daug nesigilindamas į detales. Neturiu pagrindo palikti tavęs gyvos, manau, pati tai suvoki, - po trumpos pauzės tarė dar kartą sukrutėdamas, tačiau pajautęs peilio ašmenis prie šono, nepatenkintas suniurzgė. - Jeigu nori mane žudyti - pirmyn. Kitos tokios progos negausi, širdele, - sarkastiškai metė merginai atpalaiduodamas kūną ir sudarydamas įspūdį, jog tikrai palieka savo likimą tamsiaplaukės rankose. Neapsigaukit, to tikrai nebuvo. Hunter'is visiškai kliovėsi savo refleksais, o jie, pripažinkim, buvo nepriekaiškingi. Jei O'Connell imsis kokių veiksmų, jis ras būdų užkirsti tam kelią. Saugoti savo sėdynę buvo vyro prioritetas numeris vienas, ir jeigu ant jo odos atsiras bent vienas įbrėžimas, Dženifer apskritai pasigailės gimusi ir pats Maxwell'as pasirūpins, jog tai nutiktų. Šį kartą jis neketino leisti merginai pasprukti taip lengvai, neketino žiūrėti kaip ji dar kartą dingsta iš jo akiračio, neketino net palikti jos gyvos. Kvėpuojančios. Funkcionuojančios.
- Žinai kokia mirtis yra baisiausia? Kai tau suleidžia paralyžuojančių vaistų, ima tave mėsinėti, ir tu supranti, kas vyksta. Gali tai stebėti, bet neturi galimybių pasipriešinti. Skausmo iš pradžių taip pat nejauti, dėl šoko ir nuskausminamųjų, tačiau kai vaistų poveikis slopsta, tai tampa kančia. Verčiau renkiesi mirtį, o ne tokį nepakeliamą skausmą. Galop mirties priežastimi tampa nukraujavimas, organams ima trūkti kraujo, jie nustoja funkcionuoti. Širdis sustoja. Smegenys miršta. Ganėtinai tragiška, bet su malonumu išbandyčiau šį metoda. Eksperimentine žiurke, be abejo, būtum tu, Džen. Ką pasakysi? - nusišypsojo neapsieidamas be savo firminių kalbų apie skausmingą ir ilgą mirtį. O'Connell neabejotinai galėjo pagalvoti, jog jis blefuoja, mėgina ją išblaškyti, neleisti jai susikaupti. Bet jis nejuokavo. Galbūt kandus tonas ir sudarė priešinga įspūdį, tačiau jo žodžiai buvo rimti, neskirti kažką įbauginti ar prablaškyti. Hunter'is galėjo tai padaryti, o svarbiausia, norėjo. Kankinti šią merginą buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti. Dženifer jam buvo skolinga. Ne tik prarastus pinigus, bet ir reputaciją, sugaištą laiką jos beieškant. Atsigriebti už praeitį buvo pats laikas. Aplinkybės galėtų būti kitos, tačiau Maxwell'as nesiskundė. Gavęs šansą ketino juo pasinaudoti, nepaisydamas aplinkinių detalių, tačiau dabar vis dar stovėjo prispaustas prie plytinės sienos, savo skruostu jausdamas malonią vėsą, sklindančią nuo sienos. Jis beveik troško, kad mergina suvarytų peilį jam į šoną, kad iššauktų viduje tūnantį žvėrį ir dar labiau užvestų jį medžioklei. Deja, jis net nenutuokė, jog kad ašmenys prie jo kūno nėra įprasti ir, visgi suprasdamas, kad mergina yra medžiotoja, jis dar nebuvo toks patyręs, kad žinotų, ką šie iš tiesų gali. "Aš pasaulio valdovas", šis gyvenimo būdas neleido Maxwell'ui matyti kažko pavojingesnio, nei jis pats, todėl potencialaus pavojaus jis nejautė nei fiziškai, nei dvasiškai. Vaikinui reikėjo kažko, kas sugebėtų pažaboti jo žmogiškumą ir išleisti plėšrūną. Maniaką, kokiu jis buvo viduje. Tiesiog reikėjo rasti tinkamą jungiklį, tam padaryti.

Kaip ir vyras tikėjosi, jaunoji medžiotoja turėjo daugiau valios, nei buvo galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Juk jis pats buvo tas asmuo, įkišęs Dženifer į kritinę padėtį, kuri privertė merginą pasistūmėti link to lūžio, per kurį O'Connell taip ir užsigrūdino. Vampyro akimis, jie buvo panašūs. Tas pats įsiūtis, aklas noras keršyti. Hunter'is suprato, kad ji to niekada nepripažins - judviejų panašumo - tačiau tokie vyro pastebėjimai vertė jį patį karčiai nusijuokti, ir tai jis padarė. Tikra likimo ironija, būti prispaustam į kampą kadaise aukos statusą turėjusio asmens. Kai viskas apsiverčia šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu, net ir pats Hunteris ima galvoti kažkokią strategiją, turinčią padėti jam įveikti bergždžiai kovoti mėginančią merginą. Jos smulkumas vaikinui kelė šypseną. Be abejo, pašaipią ir galbūt netgi kandžią. Išties juokinga, kaip tokia maža būtybė gali būti taip velniškai užsispyrusi. Rodės, kad ji neketina pasiduoti, kol jis bus gyvas, o tai į atmosferą įnešė daugiau įtampos, kurią Hunter'is tiesiog dievino. Jis kaip parazitas galėjo misti kitų baime, sumišimu, agresija, įtampa, tai suteikdavo jam jėgų, uždegdavo veiksmui. Vyras taipogi galėjo būti užsispyręs, ir net perpus daugau, nei šiuo metu buvo Dženifer. Kvailas užsispyrimas buvo dar vienas charakterio bruožas, kuriuo jie dalinosi. Tikrai kvaila net pagalvoti, kaip tokie skirtingi asmenys gali turėti tiek daug bendrų ypatybių.
- O, taip, aš taip gailiuosi, jog sužinojau apie jūsų bevertę egzistenciją... - teatrališkai pavartė akis ir pašaipiai prunkštelėjo. - Vien tušti grasinimai iš tavo lūpų... Atrodo, kad tai ir temoki daryti. Blefuoti. Negi neturi ryžto imtis veiksmų? Tik tuščiažodžiauti? - vyptelėjo stebėdamas Dženifer, tačiau, jo nuostabai, mergina visgi nesišvaistė savo grasinimais į kairę ir į dešinę, o perėjo prie smagesnės dalies - pirštų laužymo. Patalpoje trakštelėjimai skambėjo žiauriai skardžiai. Hunter'io ausų būgneliai jautriai gaudė kiekvieno piršto lūžio garsą, tačiau jis nerėkė, neketino imti jos keikti, grasinti ją nudėti čia ir dabar. Ne. Vietoje to, tvirtai sukando dantis, akių neprimerkė, nenorėdamas išsiduoti, kad skausmas veria visą plaštaką. Jis ištvers. Ištvers šiuos kvailus kankinimus, o vėliau atsiims savo žaidėjo vaidmenį. Medžiotoja negalėjo tikėtis, jog visą laiką bus valdovės pozicijoje, o Maxwell'as tupės tarsi benamis šuo, kurį mergina gali spardyti, vos tik užsigeidusi. Negana to, kad jo pirštai buvo sulaužyti ir kaulų vaikinas negalėjo atstatyti į vietą, jog jie pradėtų gyti, O'Connell drėbė jam skambų antausį, nuo kurio Hunter'io galva pasisuko į šoną. Dėl ūžesio ausyse jis praktiškai negirdėjo ką Dženifer ten veblena. Regis, vėl kažką apie savo tėvą. O taip, mergaičiukė niekaip nesusitaikė su faktu, jog Hunter'is jį nužudė, bet tai buvo jau jos problemos. Vaikinas darė tai, ką privalėjo. Jam nerūpėjo, kieno gyvybę atims, svarbiausia dalis tuomet būdavo dosnus uždarbis iš užsakovų, kurį, tarp kitko, kaltinti būtų logiškiau, nei bejėgiškai prie sienos priremtą Maxwell'ą.
- Dar pažiūrėsim, - vyptelėjo merginai, atsakydamas į jos pareiškimą dėl to, kad ji nemirs nuo jo rankos ir... ėmė skristi, pajautęs skausmingą durį į šoną. Šlumštelėjęs ant žemės, pakankamai skaudžiai, ir nuslydęs dar porą metrų link stalo kojos, į kurią gerokai vožtelėjo galvą, kurį laiką jis paprasčiausiai gulėjo, bandydamas susivokti, kas čia ką tik atsitiko. Dženiferė gerokai jį paskraidino ir vyras nusišypsojo, o vėliau ėmė juoktis. Nuoširdžiai, netgi ne isteriškai ar pašaipiai, ir, deja, buvo užčiauptas merginos bato kulno, įsirėmusio į kaklą. Dieve, jis net nespėjo atsigauti nuo suvaryto peilio, kurio vos pastebimas galas styrojo jo šone bei smūgio kiaurai sieną, o štai ir vėl buvo priremtas ir, negana to, Dženifer sugebėjo suvaryti ta aukštakulnį žudiką tiesiai į jo kaklą. Deguonis nustojo tekėjęs į plaučius ir Hunter'is ėmė krutėti, mėgindamas išsilaisvinti. Aišku, sunkoka buvo tai padaryti, kai kažkieno batas buvo tavo trachėjoje. Sveikosios rankos plaštaka pačiupęs medžiotojos kulkšnį, šią gerokai pasuko, gerokai išnarindamas ir perkėlęs pirštus kiek aukščiau, stipriai sumtelėjo šią atgal, priverstamas merginą griūti atbulai ir kartu su savimi ištraukti tą kulniuką iš jo gerklės. Sužiopčiojęs, kad gautų oro, Hunter'is jautė, kaip žaizda kakle ima gyti, nors ir palengva, tačiau jis dabar bent jau galėjo kvėpuoti, tad nedelsdamas ilgiau, ėmė atstatinėti savo sulaužytus kaulus į vietas, kad ir šie normaliai prigytų. Ne sykį buvo išsinarinęs kaulą atlikinėdamas savo darbelius, todėl tai buvo tarsi vaikų žaidimas. Na, nepaisant skausmo, perveriančio visą kūną. Peilis, buvęs jo šone, irgi skausmingai dilgsėjo, primindamas apie didelį svetimkūnį, buvusį jo kūne. Ši žaizda, kaip ne keista, buvo skausmingiausia, matyt dėl to sumautai ypatingo peilio, kurį Dženifer buvo atsinešusi. Jį pašalinti būtų reikėję daugiau laiko, todėl tik pridengęs kraujuojančią žaizdą, Maxwell'as pakilo ant kojų, kiek susiraukdamas nuo skausmo, perėjusio per šoną. Nieko nelaukęs, vaikinas priėjo prie nustumtos medžiotojos ir permetė ją akimis.
- Matai, dabar yra pakankamai didelis principo reikalas... Aš tiesiog turiu tave nužudyti. Nepriimk to asmeniškai, - maloniai tarė iš visų jėgų užmindamas ant tamsiaplaukės kojos ir sulaužydamas jos blauzdikaulį. Lūžio garsas ir vėl nuaidėjo per patalpą ir atsimušė aidu kažkur koridoriuje. Vaikinas nusišypsojo, pasukiodamas galvą į visas puses ir išgirdęs, kaip traška jo paties kaklas, atsiduso, pritūpdamas prie Dženifer per maždaug metro atstumą. - O tu man visai patikai. Jei nebūtum tokia aikštinga ir nemėgintum manęs nužudyti, galbūt ir būčiau paleidęs tave dar kvėpuojančią. Ką gi. Tai tavo klaida, - kilstelėjo lūpų kampučius ir atitraukė ranką nuo šono, pažvelgdamas į visiškai kruviną savo delną.

Šiltas kraujas ant rankos prikaustė vyro dėmesį ilgiau, nei jis norėjo. Sodriai tamsiai raudonas skystis buvo jo. Prabėgo keli širdies dūžiai, kai Hunter'is suprato, jog kraujuoja daugiau, nei manė. Sopulys šone, kur per kruviną plėmą ant perdrėkstų marškinių matėsi vos pastebimas peilio galas, nedingo. Atrodė, lyg jis vis stiprėja. Vaikinas nežinojo, ar gali mirti nuo nukraujavimo, visgi, vampyru buvo ne taip ir ilgai, o ir šiaip, niekas anksčiau nebandė taip atkakliai jo nužudyti. Mintis, jog kūne esant per mažai kraujo jis pats gaus galą, jį kiek erzino, ir galbūt net gąsdino. Pirštų galiukais prilietęs peilio galą, susiraukė iš skausmo, tačiau sukišęs pirštus į žaizdą, visgi privalėjo išleisti skausmingą urzgimą, pro sukastus dantis. Skausmą toleruoti galima, tačiau traukti beveik visiškai sulindusius į tavo kūną ašmenis jau buvo už jo ištvermės ribų. Giliai alsuodamas, Hunter'is suspaudė peilį keliais pirštais ir ėmė pamažu jį traukti. Velniškai skaudėjo, tačiau vampyras žinojo, jog privalo pašalinti svetimkūnį, kad pradėtų gyti, o jei žaizda nesiregeneruos, jis pats čia nukraujuos, nespėjęs susitvarkyti su O'Connell. Traukdamas peilį Maxwell'as nepastebėjo, ką veikia mergina, mat buvo beveik tikras, kad ji tiesiog vartosi ant žemės bandydama iškęsti sulaužytos blauzdos keliamą skausmą. O, kaip jis klydo... Mergiotė nebuvo iš kelmo spirta. Pakėlęs akis jis sugebėjo pamatyti tik kaip jos ranka gerai užsimoja ir tada... Jis pats nusivertė atbulas iš savo tupėjimo pozicijos. Kažkas šilto ėmė tekėti per veidą, bet Hunter'is buvo pernelyg apdujęs po smūgio, kad susiprastų, kas čia dedasi. Peilis, beveik ištrauktas, vis dar styrojo iš jo šono ir vyras pramerkė akis, matydamas tik besisukantį kambarį. Gerokai gavo per galvą, nieko čia daugiau ir nepridursi. Palytėjęs kaktą ir atitraukęs pirštus, išvydo dar daugiau kraujo ir sunkiai atsiduso. Buvo sutalžytas taip, kad, ko gero, visą gyvenimą prisimins. Suniurzgėjęs kažką panosėje, akivaizdžiai suirzęs, išsitraukė peilį iš savo šono ir iškvėpė orą per burną, išleisamas dar vieną su skausmu sumišusį garsą. Galvoje taip pat kažką jautė, ir iš greta gulinčių butelio liekanų sprendė, jog ten bus šukės. Atsargiai jų ieškodamas, Maxwell'as išlupo jas iš savo galvos, tyliai keiksnodamas tą prakeiktą medžiotoją. Gerai, kad bent jau sulaužė jai koją, nesugebės pabėgti toli. O jeigu ir bandys, jis vis tiek ją ras.
- Man gana tų žaidimų, - garsiai tarė, tikėdamasis, kad Dženifer jį girdi. Pabaigęs traukioti šukes iš galvos, Hunter'is delnais pasirėmė į žemę ir atsistojo ant kojų, nusivalydamas nuo savęs visas dulkes. Negana to, kad medžiotoja jį aptalžė, sugadino jo marškinius, tai dar ir išpurvino. Lėtais, tačiau tvirtais žingsniais pasukęs į koridorių, pastebėjo jau gerokai tolyn nušliaužusią merginą ir pavartė akis. Tokios būklės ji net nebuvo įdomi. Bejėgiškai mėgino nuo jo pasprukti dar kartą, tačiau, kaip žinia, fortūna dažniausiai nusišypso tik vieną kartą, o savo šansą mergina jau buvo išnaudojusi. Paspartinęs žingsnių tempą, Maxwell'as netrukus atsidūrė prie jos, o vėliau ir priešais, atkirsdamas vienintelį jos kelią lauk. Jis buvo tikras, kad nužudys O'Connell, padarys savo darbą iki galo, nes, na, juk geriau vėliau, negu niekada. Bet. Jis sustojo. Stebėjo ją bandančią šliaužti. Kovotoja. Ja mergina buvo ne tik todėl, kad turėjo medžiotojų geną savyje. Dženifer norėjo gyventi. Turbūt, atkeršyti jam už skriaudas, kurias patyrė. Nors to ir negalėtum pavadinti gailesčiu, Hunter'is atsiduso ir pakėlė ją nuo žemės. Apkabino jos liemenį, pakišo rankas po keliais ir pakėlė taip, lyg ji svertų porą kilogramų. Netaręs nei žodžio, nunešė Dženifer į vieną iš buvusių kambarių ir pasodino ant krėslo, kurį buvo pasisavinęs prieš pat medžiotojai čia pasirodant. Atsitraukęs per porą metrų, susikryžiavo rankas ties krūtine ir pažvelgė į merginą, tarytum mąstydamas, ką su ja turėtų daryti.
- Žinai, už tavo galvą man vis tiek niekas nebemokės. O ir pinigai nebėra mano prioritetas. Galima sakyti, tau pasisekė, - kilstelėjo lūpų kamputį nuleisdamas žvilgsnį į merginos koją. - Bet jeigu tikrai nori keršto už savo mylimąjį tėtuką, gali padėti man. Esmė ta, kad aš nežudau nieko šiaip sau. Na, bent jau nežudydavau. Tik gavęs užsakymus. O taip jau nutiko, kad tavo šeimos pavardė buvo tame sąraše. Kadangi vis dar jaučiu nuoskaudą tam seniui, jog man dorai nesumokėjo, manau laikas jį supažindinti su gyvenimo karma, - plačiau šyptelėjo atsitraukdamas dar labiau ir nugara atsiremdamas į spintelę. Toks judesys išprovokavo susiraukimą jo veide, mat šoną vis dar gėlė, o ir Hunter'is jautė, jog jis nebuvo pradėjęs gyti. Padėkokime magiškam Dženifer peiliui, taip "lengvai" įsmigusiam į jo kūną. - Be abejo, jei mėginsi mane nužudyti, nedvejodamas nusuksiu tau galvą. Just saying, - pamerkė merginai akį dirstelėdamas į bepradedantį švisti dangų. Štai, saulė ir vėl bus aukštai horizonte, o jis turės kęsti tą silpnumą, kurį ji sukeldavo, jeigu Hunter'is pasirodydavo dienos šviesoje. Jis nebuvo išmokęs prisitaikyti, turėjo per mažai laiko, o ir pats nesistengė, todėl negalėjo pykti, kad apsisunkino sau gyvenimą, nors, pažįstant jį, vaikinas vis tiek surastų ką kaltinti. Kad ir tą pačią saulę, jog ji apskritai šviečia.

Hunter'iui, turbūt, to ir reikėjo. Asmens, panašaus į jį bent dalele. Žmogaus, kuris bent jau pamėgintų jį suprasti. Dženifer atrodė lyg tinkama kandidatė į šį vaidmenį. Sąjungininkų vaikinui nereikėjo, savarankiškai besitvarkydamas pats jis buvo išmokęs nepasitikėti niekuo, visgi tavo geriausias draugas bet kurią akimirką gali virsti mirtinu priešu, o su tokia rizika žaisti nesiryžo netgi Hunter'is, tačiau nepaisant to, pabandyta kažką naujo visada verta, juk būtent tai ir įnešdavo naujų spalvų į nuobodžią kasdienybę. Beribis žudymas ir maitinimasis, žinoma, buvo didžiausia pramoga vaikinui, bet toks vakarėlis negalėjo tęstis amžinai, viskas turėjo savo ribas, o štai Maxwell'as priėjo savo kraštą ir, galbūt, tik galbūt, jam reikėjo kažkokios personos šalia, kuri padėtų prasimanyti naujų linksmybių ar tiesiog prisijungtų prie kraujo upės vakarėlio. Vyras buvo kone tikras, jog Dženifer niekada nepasirašytų tokiems dalykams, tačiau bent jau pamėginti merginą nuvesti klyskeliais buvo verta. Būtų blogam ir laužyti visas taisykles bei standartus buvo smagu, ir jis tai žinojo geriau, nei bet kas kitas. Tai, suprantama, turėjo savo kainą - Hunter'io priešų sąrašas buvo ilgesnis negu biblija, bet bėgant laikui vyrukas išmoko nekvaršinti sau galvos dėl tokių menkniekių. Juk jis tobulas. O tobulybėms, kaip žinia, niekas negresia.
Išgirdęs tokį griežtą tamsiaplaukės reikalavimą, o vėliau ir pastabą dėl jo paties, Maxwell'as tik nežymiai pavartė akis. Nejaugi taip sudėtinga juo pasitikėti? Žinoma, Dženifer netikrumas buvo pagrįstas - jiedu vos prieš kelias minutes kapojosi kituose šio pastato kambariuose, ketindami nuimti vienas kitam galvas. Abu liko aptalžyti, todėl, ko gero, viskas baigėsi lygiosiomis, net jei vyras mintyse vis tiek laikė save nugalėtoju. Įpročiai lieka įpročiais, to taip lengvai iš savęs neišlupsi, ypatingai, jei kalba pasisuka apie puikybę. Didelė yda, kurios sunku, o kartais netgi neįmanoma, atsikratyti, ir vaikinas neabejotinai buvo jos vergas. Iki grabo lentos, turbūt.
- Nebūk tokia naivi. Nėra jokio adreso. Senukas įtakingas, turi ryšių. Prisistatė netikru vardu ir pavarde. Nelabai gilinausi į tokias smulkmenas, man labiau rūpėjo lagaminėlis su pinigais, kurio taip ir negavau, - primerkęs akis Hunter'is prilietė maudžiantį šoną, tačiau jis vis dar kraujavo ir vyras papurtė galvą, apsidairydamas aplink. Čia nebuvo nieko, su kuo jis galėtų stabdyti kraujavimą, bet visgi vampyras neatmetė minties, jog kitose patalpose gali rasti kažką sterilesnio, nei apdulkėjusios antklodės, kuriomis buvo užtiesti keli baldai. Tačiau jis negalėjo palikti Dženifer vienos, mat Hunter'is buvo devyniasdešimčia procentų tikras, jog vos tik jis pasišalins į namo gilumą, medžiotoja ir vėl bandys iš čia pasiplauti, šliauždama per kambarį lyg kokia undinė. Ganėtinai graudus vaizdas.
- Bet... - vyrukas jau žiojosi sakyti kažką daugiau, kai pastebėjo, jog mergina nebereaguoja į išorinius veiksmus. Apskritai atrodė kaip komos būsenos ir suraukęs kaktą Maxwell'as priėjo prie jos, nestipriai sužnybdamas merginos ranką. Šiai vos vos atsitraukus, vaikinas lengviau atsikvėpė, žinodamas, kad bent jau ji nemirė ir dalinai reaguoja į skausmą. Šiek tiek pastoviniavęs greta jos, Hunter'is galiausiai susiėmė už šono ir nukeliavo į namo gilumą, ieškoti kažko savo negyjančiai žaizdai. Landžiodamas po kambarius jis nieko nerado, tik dar daugiau dulkių ir senų baldų, netgi nusileido į rūsį, o viskas, kas ten buvo, tai tik keli buteliai seno, bet galbūt dar gero vyno. Vieną jų Hunter'is, be abejo, pasiėmė su savimi, prireiks numušti stresui ar panašiai. Grįžęs į pagrindinį namo aukštą, vyras pasuko į dar vieną kambarį, kuris panašėjo į virtuvę. Bent jau taip sprendė iš kelių puodų, besimėtančių ant žemės. Prasibrovęs pro voratinklių lauką, jis pagaliau pasiekė viršutines spinteles, pakabintas ant sienos ir jas atidarė. Bingo. Nusišypsojęs pats sau, išėmė mažą lagaminėlį ir padėjęs jį ant stalo, atidarė. Pora sterilių tvarsčių, švirkštas, pora buteliukų su kažkokiais vaistais. Nekažkas, tačiau pakaks susitvarkyti. Pasiėmęs savo butelį ir vaistinėlę, vampyras grįžo atgal į patalpą, kurioje vis dar atsijungusi gulėjo Dženifer. Privėręs duris, Hunter'is nuėjo prie stalo, ant jo atsisėdo ir pasidėjo savo mantą greta, prasisegdamas marškinius ir iš jų išsinerdamas. Prieblandoje kraujas atrodė kraupiai, juo aplipęs buvo visas vyro pilvas. Perdrėskęs netoliese buvusią antklodę, Maxwell'as ją sudrėkino su vynu, kadangi jokio vandens čia daugiau nerado, ir ėmė valyti savo pilvą, jausdamas rūgštų vyno kvapą. Ko gero, dvoks kaip alkoholikas. Vis geriau, nei nukraujuoti mirtinai ar atrodyti kaip apdraskytam katinui. Baigęs savo didįjį valymą, atplėšė vieną tvarsčio pakėtėlį ir ėmė vynioti jį aplink juosmenį, apdengdamas neužsivėrusią žaizdą. Vaikinas žinojo kaip tvarkytis su tokiais sužeidimais, visgi ne sykį pačiam teko juos tvarstyti, o dabar buvo beveik profesionalas medicinos srityje. Pabaigęs su savimi, užkišo tvarsčio galą už vienos jo vijos, buvusios ant juosmens, sluoksnio ir lengviau atsikvėpė. Tai turėtų padėti bent jau laikinai.
- Ką gi mes darysime su tavim... - sumurmėjo žūrėdamas į be sąmonės tysančią Dženifer. Maxwell'as negalėjo jos tiesiog taip palikti, todėl sunkiai atsidusęs, nuslydo nuo stalo, paėmė vaistinėlę ir nužygiavo merginos link. Pritūpęs prie jos kojos, apžiūrėjo blauzdą. Patinusi, tačiau lūžis bent jau nebuvo atviras. Jeigu atstatys kaulą į vietą, viskas bus gerai. - Tiesiog nuostabu, - burbėdamas panosėje tvirtai suėmė medžiotojos koją ir ją truktelėjo, atstatydamas blauzdikaulio kaulą, kuris dabar buvo lūžęs, į vietą. Gipsuoti Hunter'is neturėjo su kuo, tačiau paėmęs kitą tamprų tvarstį, tvirtai aptvarstė merginos blauzdą ir kulkšnį. Vaikinas to nedarė iš geros valios, tikrai ne, tačiau laimėti O'Connell palankumą nebūtų buvę pro šalį.