Jis gimė pirmąjį šimtmetį nuo pasaulio atkūrimo. Augo neturtingoje šeimoje, taigi nuo pat mažens turėjo dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, jog galėtu išgyventi ir dar padėtų savo šeimai. Būtent tuo metu suklestėjo laivyba. Laivai tiesiog vienas po kito plaukė iš uosto į uostą, siūlydami savo prekes, gėrybes, auksą bei medikamentus. Visą gyvenimą mylėjęs jūrą tarsi savo motiną, Mikael (tikrasis vardas jau senai pasiklydęs laike), sugalvojo apiplėšinėti laivus tiesiog jūroje, kur jie buvo labiausiai pažeidžiami bei nesaugomi pakrantės apsaugos. Neilgai trukus, dėl savo iškalbos, šis surinko įgulą. Tada ji buvo vos dešimties žmonių, tačiau to užteko. Vos būdamas aštuoniolikos metų, Mikael, pavogė laivą ir išplaukė į atvirus vandenis. Taip gimė pirmieji piratai, o Mikael - pirmasis piratų kapitonas. Savo laivą žinojo tarsi savo penkis pirštus. Nuo žemiausio triumo iki aukščiausio stiebo. Niekas pro jo akis nepraslysdavo. O jo komanda.. Dešimt labiausiai atsidavusių vyrų. Per penkerius metus šioji įgula išgarsėjo taip, kad kiti piratai bijodavo pasirodyti horizonte, jeigu šie apiplėšinėdavo laivą, o gabenantys gėrybes, tiesiog savo noru viską atiduodavo, kad tik tai liktu gyvi. Taip šių įgula išaugo iki beveik penkiasdešimties žmonių. Tam reikėjo geresnio, naujesnio laivo, taigi.. Šie jį pasigrobė. Tai buvo septinti Mikael piratavimo metai. Visa įgula buvo pakankamai turtinga, jog visą likusį savo gyvenimą praleistu kaip karaliai, tačiau nė vienas neatsisakė jūros. Jie ir toliau pliaukiojo vandenynuose ir kėlė šiurpą net ir patiems žiauriausiems piratams. Iki kapitonas buvo pašautas. Mikael tuo metu buvo dvidešimt aštuoneri. Piratavo dešimt metų ir vieno apiplėšimo metu jis buvo pašautas. Čia jo istorija toli gražu nesibaigia.
Demonai jo nepriėmė. Ne gana to, tačiau dar ir prakeikė. Ne tik jį, bet ir visą įgulą. Jog jie būtų palaidoti savo taip mylimoje jūroje, tačiau niekad negalėtu numirti. Jog jų burnose bėgtu vanduo, tačiau jie niekados neatsigertu. Jog jie valgytu praplaukiančias žuvis, tačiau niekada nepvalgytu. Taip tiek Mikael, tiek visa jo įgula, tiek laivas atsidūrė po vandeniu. Nei gyvi, nei mirę. Ir tada pasirodė jie. Trys Angelai. Jie pareiškė Mikael: Iškelsim tave į krantą, galėsi vėl vaikščioti žeme, tačiau dėl to turėsi penkiasdešimt metų būti mūsų pusėje ir padėti mums kovoti su blogiu. Po penkiasdešimties metų, mes ištrauksime tavo įgulą ir laivą į paviršių ir dešimtį metų tu būsi laisvas. Galėsi vėl jūrininkauti. Šis, žinoma, sutiko ir buvo iškeltas į paviršių, kartu su savim išsitempęs savo mėgstamą augintinį - Kapucino beždžionėlę Gaja.
Nuo to laiko praėjo beveik trys tūkstančiai metų. Penkiasdešimt metų jis klaidžioja po žemę, o dešimtį metų plaukioja vandenyse, su savo vaiduoklių laivu bei įgula. Žinoma, bandė panaikinti prakeiksmą, tačiau nei vienai raganai tai padaryti nepavyko. Ir tada Mika sužinojo - nutraukti nemirtingumo prakeiksmą gali tik tai Demonams ir Angelams atsiėmus savo prakeiksmus, tačiau tai turi padaryti visi, kurie jį prakeikė. O jūros vanduo parodo kas jis yra iš tikrųjų - tik tai kaulų bei rūbų rinkinys. Vaiduoklis. Zombis. Gyvas numirėlis. Nemirtingasis. Dabar jis vaikšto šia žeme jau beveik penkiasdešimt metų. Jo dešimtmetis artėja su kiekviena diena, tačiau ar jis norės vėl grįžti į jūrą?

Nuo pat mažumės buvo užsispyręs. Pasiekia visko, ko tik tai imasi. Dažniausiai tie, kas stoja jam skersai kelio, būna arba sunaikinami, arba tiesiog prisideda prie jo. Taip pat moka gerai pakalbėti. Nebijo paleisti tiek kumščių, tiek liežuvio į darbą. Kadangi gyvena beveik nuo laikų pradžios, tai turi išsaugojęs ne tiek atsiminimų kalną, tačiau ir neblogų žinių. Gali elgtis kaip naujojo amžiaus džentelmenas, tačiau gali elgtis ir kaip senovės vagis. Well.. Daugiau pamatysit tiesiog su juo pabendrave.