ISTORIJA IR CHARAKTERIS
“Ši mergaitė turėjo būti mūsų išsigelbėjimas. Taip, mes nesielgėme teisingai, nes sugadinome savo anūkės ateitį, tačiau kitaip mums neišėjo. Kenneth buvo vienas nuožmiausių demonų, kuris ilgą laiką bus laikė priespaudoje. Visa mūsų giminė buvo iškankinta jo pastovių užgaidų. Šįkart sudarėme sutartį, jog su Alexandra viskas baigsis. Mūsų vaikai nesutiko, niekas nepritarė tokiam susitarimui vien todėl, jog maža mergaitė turės išpirkti mūsų kažkada padarytą klaidą, tačiau mes buvome per silpni vykdyti jo nurodytas užduotis, o jaunas mūsų kartos atstovas tikrai turėjo galimybę visa mūsų giminę išlaisvinti iš šio pragaro. Net jei tai reiškė, jog jai teks visa likusį gyvenimą vergauti kažkokiam tipui.”
Vincent Rupert Young

“Mergaitė augo kaip ant mielių. Su kiekviena diena darėsi gražesnė. Tik po kiek laiko pastebėjome, jog ji turi ypatingų gebėjimų, kaip kad turėjo Jonathan. Tiesa, jos galios skyrėsi nuo tėvo tuo, jog Ella galėjo kur kas daugiau, nei jis. Jonathan nebuvo tas, kuris didžiavosi tuo, jog yra ypatingas. Jis buvau prisiklausęs per daug tos šlykštynės, jog tokius kaip jis reikia naikinti, nes jie, progai pasitaikius, nepaliks nė vieno gyvo paprasto žmogaus. Galbūt dėl to, kai jį sugavo tie žiaurūs ir negailestingi atmatos, jis net nesistengė priešintis. Vis galvojau, kur padariau klaidą, kokią spragą jo auklėjime palikau, jog jis taip ir nesuprato, kad nesvarbu ar esi kitoks – svarbiausia, jog tavo norai ir ketinimai yra pagrįsti gėriu.
Ella galėjo minčių pagalba judinti daiktus, bet tai buvo tiktai pirmoji stadija. Šių paprastų dalykų ji išmoko gan greitai, nes aš ir Vincentas ją mokindavome laisvu laiku. Gyvūnų įtaiga jau buvo kiek sudėtingesnis reikalas, kuriam reikėjo kantrybės ir pasiruošimo. Būdama jaunesnė Alexandra buvo kantresnė, bet metams bėgant ji darėsi vis labiau nesukalbamesnė, tad ir kantrumu ji nelabai pasižymėjo. Visgi, gebėjimus ji išlavino puikiai.
Atradusi, jog taip gali elgtis ir su žmonėmis, jog gali įsibrauti ir į žmogaus pasąmonę, Ella buvo pasiryžusi bet kokia kaina tai ištobulinti. Tiesa, Vincentas visada jai primindavo, jog savo galias ji turėtų naudoti, siekdama gerų tikslų, bet ji buvo kitokia. Skirtingai nei Jonathan, Leraje galvojo, jog jos galios gali pasitarnauti jai. Kodėl ji turėtų stengtis dėl kitų gerovės, kai dėl jos gerovės niekas nesistengė? Puikiai ją supratau, ji jautė pyktį dėl to, jog motiną ją atidavė ir kad ji buvo per jauna, kad išgelbėtų tėvą. Nors mes teigdavome, jog ji dėl to nėra kalta, Ella visada jautėsi kalta dėl to. Greičiau ji jautė pagiežą, jog motina neįvertino tėvo pasiaukojimo. Na, bent jau ji taip interpretavo jos veiksmus.”

Anabel Leraje Young.

“Tai buvo pirmasis mano vakarėlis. Nesvarbu, jog seneliai manęs neišleido. Jie neturėjo teisės, aš buvau pakankamai nuovoki, jog suprasčiau ką darau. Apsirengusi bei šiek tiek pasidažiusi išlipau pro langą, grakščiai nusileidau ant žemės ir patraukiau tamsiomis gatvėmis link Megan namų.
Megan buvo viena iš gimnastikos būrelio narių, kartu su ja eidavau į treniruotes, tad greitai tapome draugėmis. Ji buvo keliais metais už mane vyresnė, tad visada klausydavausi jos pasakojimų apie vaikinus ir tai, ką ji su jais veikdavo. Išties, dar nebuvau pasiruošusi susitikti su gauja pusgirčių vaikinų, kuriems vienintelis dalykas bus galvoje, tačiau Megan įtikinėjo, jog visos būrelio narės bus ten ir jei neateisiu, tai atrodys, jog jų šalinuosi arba tiesiog jaučiuosi pranašesnė už jas. Jaučiausi, nes žinojau, jog esu už jas pranašesnė. Jos negalėjo padaryti to, ką galėjau padaryti aš. Kad ir kaip kartais norėdavau tai išrėkti visiems tiems kvailiams į akis, seneliai griežtai uždraudė pasakyti apie savo prigimtį. Net neleido naudoti savo galios, nes pastebėjo, jog elgiuosi nederamai kitų atžvilgiu, įsivaizduojat? Tai kas, kad Eli kelis kartus vos nepasidarė sau galo, vis tiek vėliau nieko neprisiminė, nes panaikinau tuos prisiminimus jai iš galvos. Aš tiesiog eksperimentavau, juk nebūčiau nieko blogo padariusi.
Įėjusi į patalpą iškart pamačiau daugybę žmonių. Visi jau buvo ganėtinai apkvaitę. Megan glamžėsi kampe su kažkokiu nevykėliu iš futbolo komandos. Apskritai, visos čia elgėsi daugiau ar mažiau kaip kekšės. Turbūt pajautė laisvę, nes tėvai sekė kiekvieną jų žingsnį ir neleisdavo prasidėti su netinkama kompanija. Pavarčiusi akis pasiėmiau skardinę alaus ir išėjau į lauką. Vakarėlis nebuvo įspūdingo masto, nebuvo nieko įdomaus, ką būtų galima papasakoti.
Staiga iš niekur išdygo kažkoks vaikinas. Atrodė daugiau ar mažiau apsvaigęs. Prisėdo prie manęs bei ėmė kalbėti. Pusės jo žodžių nesupratau, nes tiesa ta, jog tiesiog jo nesiklausiau, o tada jis tiesiog užvirto ant manęs. Jo viena ranka tvirtai sugniaužė man gerklę, ėmiau dusti, kita jis ėmė knibinėtis prie mano džinsų užtrauktuko. Supanikavau, nesupratau, kas darosi. Įkvėpdama kelis gurkšnius oro sugavau jo apsvaigusį, stiklinį žvilgsnį. To man ir tereikėjo. Jo ranka atsitraukė nuo mano kaklo, pats jis vos ne vos nusiropštė nuo manęs. Jo veidas išbalo, jis ėmė susivokti, kas dedasi. “Nepatarčiau tau bent žodžio išlementi, nes baigtis gali tikrai negerai” – burbtelėjau pasitaisydama džinsus ir perbraukdama ranka per perštinčią kaklo odą. Jo rankos griebė peilį, kuris gulėjo ant lauko stalo, ašmenys prisiglaudė prie jo kaklo odos. Vargšelio lūpos ėmė virpėti, atrodė, kad tuoj apsiverks, bet jis to nepadarė. Ištrynusi jo atsiminimus nusiunčiau jį į namo vidų, o pati atsisėdau ant suolelio ir giliai įkvėpiau. Pirmą kartą pradėjau nekęsti savo prigimties.”

Alexandra Ella Kanavagh

“Aš jai milijoną kartų sakiau nesivelti į tokias kvailystes, tačiau Ella buvo paveldėjusi savo motinos smalsumą. Ji buvo užsispyrusi ir kartais netgi aikštinga, kas pridarydavo bėdos ne tik man, bet ir tėvams. Nešdamas ją ant rankų stebėjau ar kraujas nesisunkia daugiau iš sužalotos kojos. Ji inkštė, stipriai suėmusi į kumštį mano marškinėlius. “Būčiau su jais susidorojusi, juk žinai, kad galiu” – tamsoje jos akys žibėjo iš pykčio, noro kažką įrodyti. Niekada to nesupratau. Alexandra, tam tikrais momentais, su manimi buvo kitokia. Ji buvo gera ir nuoširdi, netgi kilni ir miela. Iš jos niekada negalėdavai sulaukti pikto žodžio, bet kartais ji persimainydavo ir man būdavo sunku ją atpažinti. Turbūt tiktai su manimi ji elgėsi palyginus gražiai, nes visais kitais atvejais atrodydavo, jog ją apsėdo velnias. “Jie ketino tave užmušti, visų jų tu nebūtum sugebėjusi suvaldyti” – tarstelėjau ir sustojęs pasodinau ant kelmo. Žaizda ant šlaunies buvo didesnė, nei tikėjausi. Kažkuris tikrai gerai pasidarbavo peiliu, norėdamas Alexandra įrodyti savo viršenybę. “Žinai, jog Jane be reikalo nenorėtų, jog atvykčiau, jei nesugebėčiau kažko daugiau” – cyptelėjusi ji sunkiai šnopavo, kai apvyniojau žaizdą skuduru bei vėl paėmiau ją ant rankų. Taip, dėl šito ji buvo teisi, bet tiktai iš dalies. Visi žinojo, kad su tokiomis galiomis ateina didžiulė atsakomybė. Jane vos susitvarkė su savo galių išaugimu, o būnant dar nepilnai subrendus jau sugebėti valdyti minią…nežinau kaip Leraje tai šovė į galvą, bet buvau tikras, jog reikia kažką daryti ir tai daryti reikia greitai.”

Adam Robert Young

“Tą naktį smarkiai lijo. Eilinį kartą reikėjo pavaduoti Lilian, nes jos turbūt penktas vaikinas per pusantrų metų sužinojo, jog ši sukinėjasi aplink stulpą ir atėjo iškelti scenos. Nathan manęs paprašė susitvarkyti, tad tas vyrukas labai greitai tapo lėle mano rankose ir taip pat greitai jo klube nebeliko. Lilian atsiprašinėdama dingo iš klubo, o mes su Nathan prisėdome išgerti prieš mano pasirodymą. Taip, jis manęs prisibijojo, tačiau nebūčiau jam nieko dariusi. Aš mėgstu žaisti su kitų žmonių protu, bet į savo pažįstamu pasąmonę niekada nesibraunu. Man užtekdavo išgirsti, ką jie galvoja, jog suprasčiau, kad brautis giliau, užvaldyti juos tikrai nebūtų pati geriausia mintis. O girdėti, ką galvoja Nathan, tikrai nebuvo malonu.
Po šokio greitai susirinkau savo daiktus bei pamojusi išėjau iš klubo. Buvo trečia valanda nakties, tačiau tamsu, nors į akį durk. Prisidegusi cigaretę pradėjau rūkyti. Girdėjau kaip tolumoje važiuoja automobilis. Atrodė, jog jis artinasi ir artinasi palyginus greitai. Atsisukau tą akimirką, kai jis staigiai suko į kairę, svorio centras nebuvo lygioje pozicijoje ir automobilis vertėsi bei, galima sakyti jo dalys bei jis pats skriejo į mane. Stiklo šukės bei atplyšę metalo gabalai pakibo ore, kaip ir pats automobilis. “Kodėl tu neapgalvoji mano pasiūlymo?” – iš už nugaros pasigirdo gerai pažįstamas balsas. Pavarčiusi akis atsargiai nuleidau automobilį ant žemės, priėjau ir pro išdaužtą stiklą patikrinau ar vairuotojas gyvas. “Žinai, kartais daraisi įkyrus” – pasisukusi į vyrą tarstelėjau ir nusipūčiau nuo veido plaukų sruogas. Kenneth nusijuokė. Už jo stovėjo vienas pažįstamas veidas. Surinkau telefonu greitosios numerį. Tada vėl pasisukau į du siluetus. Pagalvojusi, jog blogiau tikrai nebus, pasekiau iš paskos.”

Alexandra Ella Kanavagh

“Ta mergiotė buvo tikrai galinga. Kaip ragana ji tikrai buvo viena patrauklesnių, kurias galėjau ne vien laikyti sau dėl to, jog taip man ir joms buvo naudinga. Gaila, jog ji nežinojo, kaip negailestingai ją išdavė jos giminė. Ji galvojo, jog aš netyčia ją susiradau, staiga ėmiau rodyti dėmesį ir pasiūliau padvigubinti savo galias už tai gaudamas šiek tiek jos draugijos.
Ella liko su manim keliems dešimtmečiams, jei ne paslaptis. Tai buvo naudinga tiek jai, tiek man. Man, žinoma, labiau. Ji buvo viena iš mano moterų, su kuriomis kartais leisdavau laiką. Žinoma, to ji nežinojo, o jei ir sužinodavo, tai jos pykčiai būdavo nuraminami mano banaliais atsiprašymais. Tiesa, paskutiniu metu net nesistengiau slėpti to fakto, dėl ko ji širsdavo vis labiau, bet ji manęs savotiškai bijojo, todėl niekada per daug nereiškė savo nepasitenkinimo. Po paskutinio mūsų karšto ginčo jai nebesinorėjo kelti prieš mane balso ar kitaip nepaklusti.”
Kenneth Joshua Cunnigham

“Radau tą prakeiktą sutartį. Kaip reikia jaustis, kai sužinai, jog tavo giminė tiesiog tave pardavė? Nelabai gerai, žinau. Kaip jaustis žinant, kad pirmas vyras, kurį pamilai, turbūt tiesiog siekė naudos, laikė tave už verge ir tik dabar parodė savo veidą? Šūdinai, turbūt niekaip kitaip jaustis ir nesigautų. Nežinau, kokiu stebuklingu būdu man pavyko apmulkinti Joshua. Bet pavyko. Buvau pakankamai gerai išlavinusi savo galias, Kenneth netgi pats pasirūpino, jog išmokčiau daugiau, negu jam reikėtų, todėl sutartis greitai pasisuko jo nenaudai. Žinojau, jog jis manęs ieškos, tačiau dangsčiau savo pėdsakus kaip įmanoma geriau, todėl bent kelis metus turėčiau jaustis saugi.
Tiesą sakant net netikėjau, jog po šito man pradės patikti koks nors kitas vyras. Visi išoriniai ir vidiniai randai nuo Kenneth mane skatino šalintis vyriškos giminės ir prisilaikyti atstumo iki tam tikro lygio. Turbūt Dorian buvo tas asmuo, kuris tiesiog mėgo laužytis taisykles, nesvarbu ar tai jo paties sukurtos, ar kitų žmonių sugalvotos taisykles. Prisileidžiu tą įkyrų ir visapusiškai mane erzinantį vyrą po truputį, tačiau jaučiu, jog galiu ir paslysti…tiesa, jau savotiškai paslydau. Ir tai truputį nervina. Buvau prisižadėjus sau, kad man niekas nepatiks, o šitas vyras nieko nedarydamas padaro taip, jog vienaip ar kitaip imtum juo žavėtis. Ar aš išprotėjau? Turbūt, tik taip galiu apibūdinti dabartinę savo būseną.”
Alexandra Ella Kanavagh
“Niekas man nesakė, jog esu gerutė. Pati tai žinau – sudarau įspūdį, jog esu velnio nešta ir pamesta, kad sum animi nevalia prasidėti. Tai tam tikra apsauga. Žmonės, kurie mato daugiau, negu gražų fasadą, visada supranta, kad iš tikrųjų nesu tokia bloga, kokia deduosi. Taip, kartais esu siaubinga ir galiu pasakyti daugybę šiurkščių dalykų, kartais esu tiesiog nepakenčiama ir galiu atrodyti pasipūtusi bei aikštinga, tačiau tai tik dar vienas mano būdas nuvyti tuos žmones nuo savęs, kurie būna šalia vien dėl naudos, kuriems nerūpi tai, kas galbūt rūpi man.
Adamas visada sakydavo, jog esu velniškai panaši į jo brolį. Savo tėvą. Jis irgi mėgdavo tokiu būdu išbandyti žmones. Turbūt aš, kaip ir tėvas, nenorime šalia savęs laikyti žmonių, kurie savo nuodingomis mintimis galėtų pakenkti. Tiesa, mano tėvas buvo per minkštas, jis įsileido tas mintis į savo galvą, leido joms užnuodyti jo sielą. Galbūt dėl to kažkiek pykstu ant jo, kad jis buvo silpnas ir nesugebėjo su tuo kovoti.
Ar esu kerštinga? Tikrai taip. Pavydi? Net nereikia klausti. Ar esu klastinga? Iš dalies, tačiau mano klastingumas pasireiškia kiek kitaip. Ar galėčiau išduoti? Šitas klausimas sukasi daugumoje Xaviero mokyklos mokytojų galvų. Niekas manimi nepasitiki, vienintelis Xavieras kažkodėl nori, jog būčiau kartu su jais. Ne, negalėčiau išduoti. Galbūt anksčiau būčiau galėjusi, tačiau čia jaučiuosi…gerai. Nesakau, jog tai antrieji mano namai, taip niekada nebus, tačiau čia jauku.
Negaliu sakyti, kad esu miela, draugiška ir charizmatiška, nes tai panašėtų į masturbaciją – tenkinčiau save ir teigčiau, jog esu geras žmogus, nors iš tikrųjų neaišku ar tikrai toks esu. Mano gerumas pasirodo kitaip. Esu savotiška asmenybė, tad mano gerumo proveržiai būna reti bei trumpi. Kai žmogų prisileidžiu pernelyg arti, kai įsileidžiu jį į savo svajones, į savo lovą, į save – tai jau kažkas. Vadinasi tas žmogus praėjo visus testus, atkentėjo mano nesąmones ir jam vis tiek patinka su manimi būti, kad ir kokia kartais siaubinga būčiau.”