Prieš beveik tris tūkstantmečius iš pragaro gelmių ištremtas demonas. Jis nėra eilinis savo rūšies atstovas. Dėl savo nesilaikymo taisyklių, ne tik prarado ramų ir idilišką gyvenimėlį kančių pragare, bet ir susikūrė sau malonumų ir nuotykių jūrą mėgaudamasis egzistencija žemėj. Sunkaus charakterio, ir pakankamai žiauraus. Jo netenkina mirtis, tai jam per paprasta. Jis renkasi kančia, ir blogus dalykus. Įvaldęs asmenybes kaukes, nors per gyvenimą žemėj ir pamažu ėmė pažindintis su jausmais.

Pirmas dužęs veidrodis, įžiebta iš niekur ugnis, užklupusi audra, buvo pirmieji jaunos rusės psichokinezės požymiai, dar esant šešiolikos. Visiškai jos galios išryškėjo jai tik subrendus. Giminės linijos bruožas, atkeliaujantis tik kas trečioje kartoje. Astoria jau dvidešimt dviejų buvo pastebėtą vietinio mokslininkėlio, kuris netrukus merginą pagrobė įkalindamas ją Sibire esančioje labaratorijoje. Vienas po kito eksperimentai, skausmo agonija, kol tik po dviejų metų gavusi progą ji pabėgo. Tačiau ji jau nebebuvo tokia pat. Jos laikas sustojo, įgaunant ilgaamžiškumą, bei galių sustiprėjimą.

Iš pažiūros gan ramios ir draugiškos asmenybės gyvenimas ėmė ristis žemyn. Vis dažniau žmonės nuo jos prisilietimo jausdavosi silpniau, o ir ji pati nuolat kentėdavo nuo nuolatinio alkio, kurio niekaip negalėjo numalšinti. Mergina nepažinojo savo tėvų, tad nežinojo kas ji per viena, kol vieną dieną sutiko tokį patį kaip ir ji - energijos siurbiką, kuris ją įtraukė į savo tamsų pasaulį ir nebenorėjo jos iš jo išleisti, o ir pati Lucia tam nesipriešino. Visas blogis pamažu skverbėsi gilyn užimdamas visą, kadaise gėriui priklausiusią vietą.

Rimtas vyrukas per daug visus išvedęs iš kantrybės pragare, išmainęs savo "tėvą" į linksmybes mirtingųjų pasaulyje, kartu su grupele jaunesnių demonų beveik tūkstantmetį gyvena žemėje ir vargo nemato. Šis demonas, gan linksmas ir nesunkiai sukalbamas, tačiau esant priežasčiai gali greitai visus pastatyti į vietas, net jei tai reiškia, kad teks imtis griežtų priemonių. Bet kokiu atveju, vargu, ar būtų galima jį įkišti į stereotipinių demonų rėmus.

Mielieji, ar esate girdėję žodelį "bebrotybė", sakote taip? Bet ar esate regėję tikrą bebrotį? Tą, kuriam pakelti ranką prieš gyvą būtybę kelią juoką, tam, kuriam balsai galvoj geriausi draugai, tam, kuris jau ilgą laiką nežino ką reiškia jausmai?
Lolita. Lola. Pats Dievas ją sukūrė, bet velnias patobulino.
Ji tapo nemirtinga, kai būdama maža smalsi mergaičiukė išsikvietė kažkokią būtybę iš kito pasaulio, o pasirodo ten buvo pats velniūkštis, kuris ją apsėdo, o ji pardavė jam sielą, vardan to, kad jis ją padarys nemirtingą sulaukus  dvidešimt penkerių. Aplinkui visi mirė, o ji kvatojo, nes žinojo, jog gyva ji bus amžinai. Daug visko Lola išgyveno, daug kvailų kartų praėjo, o įžengus į dvidešimt pirmajį amžių, ir toliau kvailioja. Žudo, linksminasi, ir bendrauja su Šėtonu. Sielas jam gaudo,mat  mylimoji jo ji yra, ir pasitiki jis ja.
Lolita tai uraganas giedrą dieną. Ji šalta, ji karšta, ji pakvaišus ir ji mėgsta kraują. Neerzink jos jei nori gyvas likti.

Ar kada girdėjot apie Lolitą? Taip? O ar žinojot, jog ji turi jaunėlę seserį? Ne? Tuomet pats laikas prisistatyti. Jos vardas Aurora. Jos plaukai ilgi, gražūs ir žėrintys sidabru. Jos akys dangaus žydrynės, lūpos lyg katik prisirpusi braškė, o veidas... gražesnio tikriausiai nerastum nė su žiburiu. Tačiau tik neapsigaukit mano mielieji. Angeliška išvaizda slepia daug daugiau nei vaivorykštes, vienaragius ir saulės spindulėlius. Ši mergaitė ne iš kelmo spirta, o ir charakterio panašumas su seserimi stulbinantis. Žmonės kalba, jog ji išprotėjusi, tačiau kas žino, tiesa? Daugiau nei prieš keturis šimtus metų tapusi demone, ji sugrįžo pratęsti savo darbų dvidešimt pirmame amžiuje. Tik palaukit ir pamatysit ką sugeba šis angeliškas veidelis su demoniška siela.