Pirmasis oro gurkšnis ir palata užpildoma kurtinančiu vaiko verkimu. Iš tamsiai mėlynų akučių išteka pirmosios skaidrių ašarų vagos. Tik pajutęs tvirtas motinos rankas nusiraminu, tačiau neketinu nustoti tyliai niurnėti ir rodyti savo nepasitenkinimą akinančia šviesa ir ryškiu temperatūros skirtumu. Mamos veidas mane ramina, verčia jaustis saugiu, nors nesuprantu nė vienos jos tariamų žodžių esmės.
Pirmasis tėvo moralas ir du maži berniukai vos sulaiko ašaras. Vyro kalba rimta ir griežta, tačiau kupina švelnumo ir noro vaikus užauginti dorais vaikinais. Vienas į kitą nepanašūs broliai supranta savo kaltę, pažada tėčiui, kad taip daugiau nesielgs. Po keleto dienų mes ir vėl keliame siaubingą netvarką. Mes nepaisome visų pažadų. Mums smagu. Mums linksma. Pečiai neapsunkę nuo atsakomybės ir mums lengva gyventi.
Pirmoji mirtis ir dangiško mėlynumo akys persmelkiamos išgąsčiu. Man už tai nebus atleista - galiu tai įžvelgti jo akyse. Man nederėjo kištis. Tačiau negalėjau susilaikyti ir stebėti, kaip mylimas vaikinas kivirčijasi su man nežinomu asmeniu. Negalėjau ramiai stebėti kilusių muštynių. Jėgų neapskaičiavimas – štai kas nuvedė prie tragiškos kulminacijos. Keletas nežmoniškai stiprių smūgių ir paauglys netenka sąmonės, kurios jis taip ir nebe atgaus. Išsigąstis ir žinojimas, kas dabar įvyks, priverčia mane bėgti.
Pirmasis virsmas reikalauja ištvermės ir jėgų. Mano atminties nepalieka įamžintas vaizdas. Jis stovėjo žvelgdamas į mane pasišlykštėjimo ir baimės kupinomis akimis. Viskas baigta. Privalau su tuo susitaikyti. Dabar privalau išgyventi tai, kas šią akimirką vyksta su mano kūnu. Spėju išbėgti iš miško. Mane pasitinka sodas už mano namo, kuriame ramiai telefonu kalbasi man iki skausmo žinomas paauglys. Mane persmelkia nepakeliamas skausmas ir išgirstu, kaip vaikinas šaukia mudviejų tėvą.
Pirmasis aplinkos nesuvokimas priverčia blaškytis jaunąjį vilkolakį, atgavusį savo žmogiškąjį pavidalą. Keletas dienų dingo iš mano atminties, viskas prilygo keistam, miglotam sapnui - negaliu nustatyti skirtumo tarp jo ir realybės. Tik po keleto akimirkų sužinau pastaruosius įvykius, naujus gyvenimo pokyčius. Buvau rengiamas nuo vaikystės, žinojau savo lemtį, kaip teks elgtis kilus tam tikroms aplinkybėms. Iš tiesų jaučiuosi kitoks. Visuomet buvau viršesnis už žmones, nesijaučiau lygiaverčiu - mano gebėjimai ir juslės vertė mane jaustis stipresniu. Tačiau dabar buvo šis tas kito. Nusprendžiu, kad mane pakeitė jausmas bėgiojant keturiomis letenomis.
Pirmųjų patyrimu turėjau daug. Kiekvienas iš jų man svarbus. Pamenu tą pirmąjį kartą, kada po mano letenomis driekėsi drėgmės prisikaupusios samanų paklotės, o nuo ilgos nosies varvėjo masyvūs lietaus lašai. Dievinu lietų, o kai gali netrukdomas bėgioti jame bei mėgautis vėsia oro temperatūra... Tokios naktys mano mėgstamiausios. Tačiau negaliu pamiršti, kad turiu tvardytis; sutikęs kažką gyvo - privalėti mąstyti blaiviai, kad ir kaip tai bebūtų sunku. Mano gyvenimas – sumaištis, atnešusi įdomumo ir jaudulio.
Pirmasis susivaldymas pačioje medžioklės kulminacijoje. Tai žmogus. Negaliu valdytis, nors mano pasąmonė rėkte rėkia, kad pakliuvau į netinkamą miško teritoriją ir iš jos privalau dingti. Nesugebu atsilaikyti. Sėlindamas, aiškiai rodau savo viršų, savo žiaurius ir negailestingus ketinimus. Puolu jį. Tačiau rudai žalsvos akys mano protą priverčia sugrįžti. Aš atsitraukiu. Nesuvokiu, kodėl tai padarau. Kita vertus nesuprantu, kodėl nusprendžiau jį užpulti. Per penkerius metus neesu šitaip susivaldęs. Dar niekad taip nesijaučiau. Jausmas keistas, tačiau jis man patinka.