Devyniasdešimtieji Valstijose buvo išties įdomus laikotarpis. Gerų ryšių tarp Amerikos ir Pietų Korėjos dėka, Benjamin, kaip ir daugelis kitų jo amžiaus jaunuolių, gavo progą ištrūkti į 'vakarus' ir pamatyti, kaip gyvena kita pasaulio pusė, nuolat nekamuojama karo ar kitokių neramumų grėsmės. Idealistinių idėjų vedamas, vaikinas įstojo į Kalifornijos universitetą, visomis savo jėgomis mėgindamas įsitrinti į vietinių tarpą. Rasizmas tuo metu vis dar nebuvo svetimas dalykas, tad, vardan saugumo, jaunuolis apsigyveno kiniečių kvartale. Nesvarbu, iš kur tu iš tikrųjų esi. Galėjai būti išties gimęs Valstijose, tačiau kol tavo galvą puošė tankių juodų plaukų kupeta, o akys buvo siauresnės, nei vietinių, buvai arba japonas, arba kinietis. Vienaip ar kitaip, arba buvai visų priešas, arba tas 'juokingas' draugas, tarsi savotiškas aksesuaras, įrodantis, jog tas žmogus ne rasistas. Bendžis to negalėjo pakęsti. Idealizmas greitai subliuško, tad jį sekė vienatvė, užsidarant kambaryje ir be perstojo mokantis.
Kad ir kaip to būtų 'nenorėjęs', ilgainiui jo gyvenime atsirado pora bendraminčių. Domėjimasis sportu, tuometinėmis populiariosiomis grupėmis subūrė gan nemažą grupelę žmonių, kurią jis būtų galėjęs vadinti draugais. Norėdamas asimiliuotis, vaikinas 'laužė' savo liežuvį, kol pagaliau perkando amerikietišką akcentą. Jis nebesijautė toks 'nelaukiamas' pastumdėlis, kaip kad iš pradžių, pradėjo vis dažniau ir dažniau kišti nosį iš namų, vis vėlesnėmis valandomis, ką vėliau dar ilgai keikė...
Tai buvo draugų draugų...draugų vakarėlis. Alkoholis, cigaretės ir garsiai iš boombox'o 'kalanti' muzika. Dauguma jų tebuvo baiginėjantys pirmakursiai, tad visi gretai sukruto, kai pamatė gatve link namo einančių vyresnių vaikinų grupelę. Jie atrodė kaip ketvirtakursiai, 'gerokai' už juos vyresni, labiau subrendę... Bendžiui toptelėjo, kad kokia nors brolija bus sugalvojusi juos pavėluotai 'pakrikštyti'. Niekas nesustabdė jų tarpdury, leisdami šiems užeiti. Namas ir taip buvo gan sausakimšas, o nepažįstamieji greitai įsipaišė minioje. Viskas įgavo pagreitį, muzika skambėjo dar garsiau, nei įprastai. Pradėjus svaigti galvai, Shermanas susivokė turintis išgriūti į lauką ar rasti tylesnę vietele, mat grėsė pusryčių pašalinimu per ne tą galą, nei norėtųsi. Trindamas savo smilkinius ir kaktą, jaunuolis brovėsi per minią į antrą aukštą, ieškodamas laisvo kambario. Kiekvienas jų, žinoma, buvo okupuotas kiek 'kitokiai' veiklai, kurios liudininku dabar mažiausiai rūpėjo tapti. Reikėjo vandens. Kibiro. Oro. Tylos. Visko, ko jis dabar nerado. Pagaliau ant vienų durų jis pamatė priklijuotą lapą su 'grėsmingu' užrašu: "Tėvų kambarys. Įlįsi - užmušiu". 'Bingo...' toptelėjo jaunuoliui, nė nemaniusiam klausyti įspėjimo. Juk tai šansas bent kiek atsikvėpti - namas buvo milžiniškas, tad toks miegamasis tikrai turėjo turėti savo vonią. Šalto vandens gurkšnis tikrai gražins sielą į kūną. Sherman pasipildė ir lukterėjęs tik sekundėlę įsmuko vidun. Buvo tamsu ir tuščia. Užvėrus duris, triukšmas gerokai nutilo. Akys, nepripratusios prie tamsos ir gerokai apdujusios nuo alkoholio, neramiai ieškojo šviesos jungiklio, o nutirpę rankos apgraibstomis 'glamonėjo' sieną, darydamos tą patį. Bergždžia. Vaikinas slinko pasieniu, kol pirštai užkliuvo už kažkokios rankenos. Vonia! Bendžis niurktelėjo vidun. Šiaip ne taip suradęs čiaupą, jis paleido vandenį, pakišdamas po juo savo įkaitusį snukutį. Malonus šiurpulys nutvilkstė visą kūną ir jis net nepajuto kaip palaimingai nusišypsojo. Užsukęs kranelį, vaikinas kuriam laikui planavo čia pailsėti, tad atsirėmęs į sieną tik užvertė galvą į lubas, svarstydamas galimas pasėkmes, jei smigtų kažkieno tėvų lovoje. Staiga pasigirdo garsas, miegamojo durims vėl atsidarant ir užsiveriant. Mergaitiškas krizenimas, vyriškas 'shh'... Scenarijus buvo aiškus. Jaunuolis patrynė delnais, džiaugdamasis, kad vienam iš draugų pavyks sugadinti vakarą. Delsdamas porą minutėlių jis ketino leisti šiems įsitaisyti ant lovos. Buvo jau beeinąs pro duris, kai sustingo vietoje, tarsi žaibo perkirstas. Jo ausyse ką tik aidėjo moteriškas klyksmas, kuris greitai buvo užtildytas kažkieno delnu ir paverstas beviltišku inkštimu. Viskas įvyko taip greitai... Benjamin suvokė, kad vienintelis tą girdėjo - taip garsiai grojanti muzika uždusino bet kokius kitus pašalinius garsus. Negi kažkas padauginęs alkoholio sugalvojo pasinaudoti vargše mergina? Draugas ar ne, bet studenčiokas jau ruošė kumščius, kažkam girtai išmalti snukius. Jis pravėrė vonios duris, įgriūdamas į kambarį ir koliodamas juodą šešėlį su savo "Ką čia sugalvojai?", kai taip ir užstrigo vidury sakinio. Išsiplėtę vyzdžiai jau buvo kiek pripratę prie tamsos ir leido įžiūrėti žymiai daugiau, bet Sherman nenorėjo tikėti savo akimis. Virš pažįstamos merginos palinkęs vaikinas nebuvo anksčiau matytas. Jis greičiau priminė vieną iš tą vyresnių vaikinų, prieš pusvalandį pasirodžiusių prie namo. Tačiau tai buvo mažiausia 'bėda'... Tas...padaras kažką jai darė. Pro merginos lūpas, iš jos vidaus sklido šviesus dūmas, keliaujantis tiesiai į nematytojo burną. Ji atrodė leisgyvė...gal net negyva. Bendžio mintimis prabėgo visos senelio istorijos apie sielas siurbiančius demonus. Vaikinui pakirto kojas, o gerklę užgulė gniutulas. Jis nerėkė. Ne dėl to, kad negalėtų, greičiau...nenorėjo. Jis buvo perdaug 'sužavėtas'. Padaras jį pastebėjo tik baigęs 'darbą'. Tačiau tada vos per sekundę atsirado prie jaunuolio, suimdamas šį už kaklo ir įremdamas į artimiausią sieną. Jo kūnas pats įvarė sau šoką. Širdis krūtinėje daužėsi taip, kad atrodė, jog tuoj išlaužys visus jo šonkaulius ir per gerklę išstums likusius organus. Pravertos lūpos vos vos virpėjo, neišskleisdamos anė garselio, o akys bijojo sumirksėti ir praleisti bent akimirką vykusio veiksmo. Baimė, permaišyta akivaizdžiu susižavėjimu... Tai nebuvo kažkas, ką vampyras būtų įpratęs matyti. Tikriausiai todėl tą vakarą ir 'pasirinko' šį jauną studenčioką. Sherman'as po tos akimirkos nebeatsimena nieko. Nepamena net to, kaip atsijungė. Vieną akimirką jis žvelgė į...kažką, dusinančiai porą centimetrų virš žemės laikantį jį už kaklo. Kitą jis jau stovėjo kažikokio tamsaus namo svetainėje, apsuptas to 'kažkieno' draugų. Mėnuo. Tiek laiko jis buvo laikomas ten, be galimybės išeiti. Paaiškinimai. Tai, ką jie vadino 'treniruotėmis'. Maitinimosi ypatumai. Benjamin turėjo performuoti visą savo pasaulėžiūrą, įpročius ir, galų gale, asmenybę. Kažkuriuo metu smegenys tiesiog...atsisakė. Susikūrė pasyvų burbulą ir vaikiną pasodino į jo vidurį. Viskas atrodė netikra, tarsi labai realistiškas, bet virtualus žaidimas. Lyg sapnas, iš kurio niekada nepabusi, tačiau kurį gali puikiai kontroliuoti. Tiksliau kontroliuoti viską, tik ne iš nežinia kur atsiradusį nepasotinamą alkį. Jaunuolis pranoko visas vampyrų ekspektacijas. Jis buvo žymiai greitesnis, žiauresnis ir paprasčiausiai keistesnis, nei kad jie vylėsi. Gan greitai jis buvo paleistas be grupelės priežiūros, šlaistytis gatvėmis bei individualiai medžioti. Kekvienas, pasakęs ne tą žodį ar ne taip į jį pažvelgęs, krisdavo po tamsiaplaukio nagais. Iš pradžių jis to bijojo, tačiau ilgainiui liovėsi dėl to tiek pergyvenęs ir tiesiog atsidavė svaiginančiai tamsai.
Bendžis iš pirmo žvilgsnio atrodo arba tarsi jaunas narkomanas, arba lyg itin pozityvus optimistiškas studenčiokas. Tai tiesiog priklauso nuo jo 'alkio'. Jei jam nereikėtų tiek daug energijos, jis tikriausiai nebūtų toks jau blogas ir įžūlus padaras, tačiau instinktų dėka jis visiškai persimaino ir patampa gan nepakenčiamu. Ciniškas, sarkastiškas ir kandus - vaikinas gali būti tarsi neišauklėtas egocentriškas demoniūkštis. Vis dėlto, šviesesnėmis akimirkomis, iš jo vis dar galima išgauti tą žmogišką ar, tiksliau, vaikišką optimizmą pasauliui ir jį supančiai aplinkai. Tai, beje, yra toks retas reginys, kad Benjamin net pats kartais trokšta, kad kažkas su juo paekspermentuotų, atskleisdami vieną ar kitą asmenybės pusę. Taip jis viliasi pagaliau visiškai perlūžti ir uždusinti tą jau ir taip tyliai alsuojantį kaltės jausmą.