Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt tretieji, ankstyvo rudens popietė mažame Uhnivo miestelyje – vietos mokytoja, prižiūrima bičiulės akušerės, kenčia didžiausius skausmus, kad pasaulį išvystų jos didžiausias džiaugsmas. Mažame miestelyje, kur vos 1000 gyventojų, atsiranda nauja gyventoja, pavadinta mamos bei močiutės garbei – Viktoriya Ionna. Šeima pirmus metus gyvena labai jau paprastai, kone ant skurdo ribos. Pasitaikius pirmai galimybei išvykti iš tokio Ukrainos užkampio, šeima viską susikrauna ir keliauja ieškot laimės svetur – likimas jiems šypsojosi, gauta žalia korta užtvirtino galimybę likti Valstijose. Mama greitai rado pradinukų mokytojos darbą, tuo tarpu tėtis tarptautinėje įmonėje pradėjęs nuo buhalterio, per keletą metų pakilo iki finansų direktoriaus pozicijos. Rudaakės gyvenimas buvo gražus – puikūs rezultatai mokykloje, daugybė pasiekimų popamokinėje veikloje... ji buvo veikli bei populiari mergina, tačiau niekuomet nepasikėlė – tarytum, praeitis, kurios nelabai pamena, ją išmokė būti kuklia ir nešokti „aukščiau bambos“. O ir tėvai ją mokė būti dora bei kuklia mergina. Skiepytos vertybės jai buvo viskas – meilė bei atidumas žmogui, rūpestingumas bei šeima, Viktoriya net neįsivaizdavo, kad kas nors kitas jai gali rūpėti. Ilgą laiką ji velniškai kankinosi, ypatingai po mokyklos – kur stoti, kai ateity save įsivaizduoja tik prie puodų, gaminančią vakarienę iš darbo turinčiam grįžti vyrui, kol tuo tarpu vaikas ar vaikai miega? Išsilavinimo juk reikia... Po mokyklos baigimo, Ionna nustebino visus, net ir save – impulsyviai užpildė dokumentus į Vokietijos universitetą, psichologijos studijas. Dar labiau stebėtina, kad buvo priima per išankstinį priėmimą – tėvai nesipriešino ir absoliučiai palaikė jauną merginą, kuri dar vasaros vidury paliko Sietlą ir išskrido į Europą.
Universitete sutiko Jį – vaikiną, kurį pirmąkart pamačius pakirto kojas. Vaikinų dėmesiu mergina, galima sakyti, visad „skundėsi“ – tiksliau pasakius, jo nesulaukdavo. Visi arba nesidomėdavo ja absoliučiai, arba Viktorija pati įsimylėdavo tuos, kurie jai nieko nejaučia. Arba dar yra galimybė, kad tiesiog nepastebėdavo pakankamai aiškių signalų ir potencialias simpatijas „nurašydavo“ draugams. Bet su Gerhard viskas buvo kitaip – visiška merginos priešingybė papirko ją, o ji sugebėjo užkariauti vaikino širdį.
Studijos pabaigtos, vestuvės atšoktos, o po širdimi užsimezgė nauja gyvybė. Rodos, nieko daugiau nereikia, o ir nesinori, tiesa? Šeimyninė idilė, visas pasaulis sukosi aplink mažąją princesę – Agata buvo tobulo grožio bei mielumo kūdikis. Viktorija galvą būtų paguldžiusi dėl mažosios, atidavusi gyvybę dėl savo vyro. Tik viskas pakriko, kai visiškai netikėtai Berg šeimos vyras persimainė. Pastovi įtampa namuose, barniai – moteris ėmė jaustis absoliučiai nepilnavertė ir niekam neįdomi. Jokio dėmesio jai nebūdavo, jeigu Gerhard ir būdavo švelnus bei rūpestingas, tai tik savo dukrai. Suprantama, kad seno pažįstamo rodomas dėmesys bei akivaizdus susižavėjimas papirko Viktoriją. Ji niekad negalvojo apie neištikimybę, tai jai buvo protu nesuvokiama, tačiau smulkių dovanėlių kaip kad gėlių puokštė ar kavos puodelis drauge ji neatsisakydavo. Po velniais, juk ji buvo žmogus, ji buvo moteris, kuriai norėjosi ir reikėjo švelnumo bei rūpestingumo. Pykčiai namuose artėjo prie pavojingos ribos, kurią neužilgo ir peržengė – sužinojęs apie gerbėjo dovanas, Gerhard pasiuto, netgi pakėlė ranką prieš savo žmoną. Apkaltinimas neištikimybe buvo paskutinis lašas, Viktorija net nesiginčijo, o tai ir yra didžiausia jos klaida – matyt, vyras iki šiol tiki, kad jo žmona skėtė kojas prieš kažką kito.
Apsvaiginta tikro ir nuoširdaus dėmesio, Viktorija ėmė dvejoti savo jausmais sutuoktiniui. Dvejojo iki tol, kol įkalbinta Čarlzo, padavė prašymą skirtis. Iškart suvokusi, kokią klaidą padarė, ji ėmė kentėti dar labiau – jos gerbėjui, vampyrui, nepatiko toks rudaplaukės apsisprendimas vis tik bandyti gelbėti santuoką. „Išsiskiri, net nebandai kovoti dėl dukters globos. Patarčiau manęs paklausyti, kitu atveju net savo šeimos kapo nerasi.“ Persigandusi Viktorija pasidavė, net nepagalvojo, kad galbūt Gerhard su kitais savo „kolegomis“ medžiotojais būtų viską sutvarkę, tačiau kaip tuo tikėti, kai prie pačios akių buvo nusuktos galvos kitiems dviems medžiotojams?
Gyvenimas tapo pragaru. Šeimos nebėra, Čarlzas ją persivežė į Valstijas, kur Viktorija buvo jo žaislas, jo desertas. Pusantrų metų trukęs siaubas – moteris nežinodavo, ar tai jau bus paskutinis kartas, kai iš jos siurbiama energija, ar dar pramerkus akis išvys dienos šviesą. Nežmoniškai sulysusi, priartėjusi prie atsisveikinimo su šiuo pasauliu, moteris galiausiai atrado krislelį laimės – Čarlzo nebėra. Išsilaisvinusi ji pusę metų bandė atsitiesti, susitvarkyti sveikatą, o tuomet visiškai impulsyviai nusipirko bilietus į Houston‘ą, kur, girdėjo, kad dabar gyvena Gerhard su dukterimi. Tik tikėjimas, kad gal pavyks grįžti bent jau į dukters gyvenimą, dabar palaiko visiškai sužlugusią ir sunykusią moterį.
Ji – rūpestinga, dėmesinga bei mylinti iki skausmo. Užsispyrusi ir plėšrūnė, jeigu reikia ginti brangiausius žmones. Aklai aukojasi ir padarytų absoliučiai bet ką, kad tik jos mylimiems žmonėms būtų saugu. Atidi, labai jautri, bet tuo pačiu ir velniškai tvirta. Žodžiu, tikra moteris ir mama – trapi, tačiau labai stipri kovotoja.