Nadia nebuvo mėgėja sėdėti vienoje vietoje, na vis gi galbūt jos rasė ir šiek tiek paaiškina jos būdą "keliautoja". Tad pavyzdžiui ir dabar, šioji dažnai kur išeidavo pasižmonėti į miestą, dalį laiko praleisdavo tyrinėdama to krašto gamtą, kitais kartais užsukdavo į barą ar kavinukę, tačiau dažniausiai tūnodavo bibliotekose, ieškodavo tam tikrų žmonių ir šiaip visko kas tik padėtų susigrąžinti artimus žmones iš kitos pusės. Bet kadangi ir taip jau didžiąją gyvenimo dalį prašvaistė motinos ieškojimams, šį kartą stengiasi mėgautis gyvenimu ir pati. Dabar šiame viešbutyje lankydavosi galima sakyti tikrai dažnai, net darbuotojai važiuojantys liftu nebeklausdavo į kurį aukštą. Šiuo metu nors ir gyvenimas chaosas, ji jautėsi bent dalele nors kartą laiminga ir gyvenanti pilnavertį gyvenimą. Išžengusi iš lifto, bei koridoriumi patraukusi Nadios veidą puošė šypsenėlė, nes žinojo, kad apartamentuose ji pasijus dar geriau nei, kad dabar. Tad iš rankinės sugraibiusi kortelę, ji atidaro duris, bei paskui save jas ir uždaro. Nusispyrusi batus, bei juos koja pastūmusi prie sienos, kad nesimaišytų po kojomis, tyliai nueina toliau.