Iš tiesų geriau pagalvojus, tai keista jog Nadia su Stefanu "kartu". Regis tokie skirtingi, o ką jau kalbėti apie gražiąją Nadios pavardę, kuri dažniausiai šį bei tą išduoda apie asmenį. Tačiau tikriausiai juos suvedė tai, jog neturi nieko kam galėtų išsipasakoti, abu visiškai vieni. Galbūt ir Stefano laukia pulkas ištikimų draugų Mistik False, tačiau Nadia visą savo egzistenciją buvo viena ir tai tapo tam tikru įpročiu. Ir dabar, dienas ši leidžia Naująjame Orleane kartu su Stefanu, o kai jo šalia nėra ieško būdų, kaip galbūt pavyktų susigrąžinti visų taip nekenčiamą Kateriną, bet apie tai jam neužsimena, numano, kad prasidės konfliktai, juk pastaroji į visų gyvenimus atnešė tiek daug kančios. Bet jau įprato, tik įžengus pro šio apartamento duris, visą savo praeitį ir ketinimus palikti už slenksčio. Kam be reikalo dar kvaršinti galvą Stefanui kuris prarado brolį. Tad dabar tyliai, ant pirštų galiukų eidama, ji įžingsniavo į pagrindinį kambarį kuris buvo suskirstytas į kelias dalis. Veidas Nadios buvo rimtas, akys plačiai atmerktos, nužvelgė visą patalpą ieškodama vieno asmens, ir tik jį pamačiusi sėdint ant baro kėdės, plačiai nusišypsojo. Atsitiesusi, ji švystelėjo rankinę ant sofos, bei patraukė link vampyro.
- Ir ką gi švenčiame? - Švelniai paklausė kilstelėdama antakį, bei akimirką žvilgtelėdama į barą kuriam šiuo metu vaikinas buvo atsukęs nugarą. Prisiartinusi ji liko stovėti tik rankomis grakščiai apsijuosė Stefano liemenį, bei šiek tiek pakėlė akis, mat nebuvo iš aukštų personų, tad bet kokioje situacijoje buvo žema, ir ganėtinai trapi būtybė. - O gal kas nors negerai? - Akimirką patylėjo žvelgdama į jo akis. - Vėl kažkas... - Taip ir nebaigė sakinio, tačiau jis buvo aiškus. Veidas išliko švelnus, tačiau akyse matėsi nuoširdus susirūpinimas.

Kad ir kaip būtų tikriausiai geriausias variantas, gyventi dabartyje. Visą gyvenimą vaikėsi vaiduoklį, kurį sutikusi labai greit neteko. Katerina buvo vienintelis asmuo kurio ji visą laiką ir ieškojo, nesistengė sukurti šeimos, susirasti ištikimų draugų, tiesiog stengėsi pasiekti savo tikslo. Ir deja tai nebuvo labai gera idėja, nes per tą laiką iššvaistė be galo daug gyvenimo akimirkų kurios galbūt galėjo tapti geriausiais epizodais jos egzistencijoje. Kai viskas dabar taip pasisuko, ji atsigavo, o jos motina buvo nužudyta, galima teigti jog susivokė. Neverta savo laiko švaistyti vien tik jai, Nadia tikrai ją mylėjo ar bent jau tą viltį turėti motiną, ir dabar turėdama laisvo laiko ieško atsakymų, ieško būdų, bet nebedaro tos pačios klaidos, kaip prieš tai, dabar ji gyvena. Gal ir keista jog saugiai jaučiasi Stefano glėbyje, bet juk toks jau tas gyvenimas, niekados nežinai, kaip kas gali pasisukti.
- Na nereikia čia tokių pesimistinių minčių, apie galimą netekimą. - Dirbtinai ir aiškiai tai parodydama patempia apatinę lūpą, bet ilgai šitokios minos neišlaiko todėl veidą vėl papuošia švelni šypsena. Po akimirkos kai vampyras ją jau užsikėlė ant kelio, ši tik dar įsipatogino, ir tvirčiau šį apkabino. Sulaukusi bučinio, nė nedvėjodama į jį atsako, su tokiu švelnumu, ramumu kad net sunku būtų apibūdinti. Tačiau šiam ir vėl atsitraukus suklapsi ilgomis blakstienomis žvelgdama į Stefano akis. - Ne, viskas gerai. Tiesiog pagalvojau ne tai ir tiek. - Šypteli it bandydama vampyrą nuraminti ir nuvyti tokias mintis tolyn.