Jeannette Maia Mullur rašo:

kyllian neuville :gvve: draugų/simpatijų/meilių? :vve:

galim kažką iš meilių bandyt nerimtų :rgerg:

O kaip sutarsim, jei jau pas Astra kazinkėj dirbs mergaitė? :vdr: :vve:

killian` gal kažką apie savo veikėją papasakosi? tada pagalvosiu kokią nors priešistorę :trhbr:
astoria`uhm, galim daryt, jog pirmosios jų susipažinimo akimirkos nebuvo itin smagios ir vertos sentimentų prie šampano taurės. astoria nebuvo itin patenkinta sužinojus, jog jeanette bičiuliaujasi rainard, tai jai kėlė pavydą, o pavydas, žinoma, kiekvienos merginos pasąmonėje sužadina ir neapykantą. visgi vampyrė ne itin kreipė dėmesio į tokius vaikiškus draugo merginos pykčio priepuolius ir vieną dieną neiškentus pasikvietė ją kavos ir išdėstė viską akis į akį. abi nevyniojo žodžių į vatą ir po tokio atviro pokalbio pavyko išsiaiškinti. po to dar keletą kartų buvo susitikusios pakalbėti, kol galiausiai visa tai išaugo į gana gražią draugystę. kai žanetė ieškojo darbo astoria pasiūlė jai barmenės vietą savo kazino, nuo to laiko yra neišskiriamos draugės, beveik kaip sesės? :rgerg:

oh ganėtinai taiklu į Astoria;DD perfect, imam :gere:

26/2697 m. Vienas pirmųjų vampyrų. Per tiek amžių įgudęs puikiai slėpti savo tapatybę, bei per daug neprisirišti prie asmenų, taip sukuriant kuo mažesnį jo pažįstamų ratą. Todėl yra ganėtinai uždaras ir paslaptingas. Tikrasis vardas Atticus. Šio vaikino egzistenciją sekė įvairūs tarpsniai, nuo savo klaidų taisymo iki visiško nusiritimo į tamsą, siejant žemėj savo rūšies padarus. Tipinis egocentrikas, tačiau gyvenantis pagal šios dienos nuotaiką. Vieną dieną gali būti nykus it pati naktis, o kitą šėlti it didžiausias vakarėlių liūtas, tarsi ši diena jo gyvenime būtų paskutinė. Dwyer pavardė žinoma, kaip garsių naftos magnatų. Kyllian dangstosi giminių kartos paveldėjimu, nors išties viską prieš daugelį metų įkūrė pats. Vos atvykęs į Hiustoną savo pramogai atsidarė prestižinį naktį klubą.

šito pakaks, ar dar reikia kažko? :27827:

uhm, šiandien minčių mano galvelėje sukasi ne tiek jau ir daug, bet pabandysiu kažką sukurpti

Jeannete ir Atticus keliai susidūrė dar tada, kai ši buvo paversta vampyre. Negalėdama susitaikyti su savąja lemtimi mergina troško nutraukti savo gyvenimą, tačiau nieko neišmanė apie savo rasę. Beieškant atsakymų pas vietines raganas po apylinkes paskido gandai apie nelaimingą vampyrę, kurie pasiekė ir vaikino ausis. Šiam ne itin patiko, jog jo rasės atstovė nori baigti savo gyvenimą. Žinoma, jokių veiksmų jis nebūtų ėmęsis, jei nebūtų netikėtai išvydęs jos skersgatvyje su baku benzino. Kad ir koks abejingas ar galbūt net beširdis būtų, tačiau tą kartą Kyllian negalėjo praeiti pro absurdiškai besielgiančią merginą. Jis ne tik ją sustabdė, tačiau kartu ir apsiėmė atsakomybę išmokyti naudotis savo galiomis. Kurį laiką Žanetė jo nekentė, mat noras mirti buvo stipresnis už visas racionalias mintis ir sprendimus kartu sudėjus. Po kelių mėnesių ji pabėgo, išvyko į Europą net nepadėkojusi. Vampyras, ko gero, nė kiek nesustebo, ir net šiek tiek lengviau atsipūtė – mat mergina jam kėlė keistus jausmus, kurių pripažinti nebuvo pasiruošęs. Po daugiau nei pusės šimto metų jie susitiko Hiustone, viename vakarėlyje, vykusiame Kazino, kuriame Jeannette dirbo. Netikėtai užsimezgęs pokalbis tarp jų kaip ir buvo galima tikėti virto dar vienu barniu, kurių jų bendroje istorijoje ir taip buvo nė vienas. Jų pačių nuostabai šį nesutarimą išsprendė Kyllian lovoje. To itin nesureikšmino, toliau bendravo kaip anksčiau- ginčydamiesi, diskutuodami, tačiau likę vieni vis dažniau pasigesdavo vienas kito draugijos. Ir nors dabar šaltais vakarais nevengia sušilti gulint glėbyje, tačiau viešumoje jų bendravimas ir toliau liko pilnas kandžių replikų, aštrių žvilgsnių ir kupinas sarkazmo, kuris vienintelis padeda užgožti stiprėjančius jausmus krūtinėje, kurių abu dėl savų priežasčių nenorėtų pripažinti?

viskas net labai gerai čia :juyy: griebiam :vve: